Vasarotojų karštinė

„Pasaulis – knyga, iš kurios mokiausi daugiausiai“, taip rašė vienas didžiausių italų dramaturgijos meistrų Carlo Goldonis. Ir šis pasaulis jo kūryboje kibirkščiuoja ir veržiasi neregėta jėga iš žmonių, jų pokalbių, kasdienių situacijų. Kurdamas paprastas, tikras, įtikinamas ir lengvai suprantamas istorijas, C. Goldonis vaizduoja žmonių santykius iš vidaus, sugebėdamas juos išskleisti visais atspalviais – paversdamas šiuos paties pasaulio metafora. Miglotų ateities perspektyvų kupiname ir nepaaiškinamo žiaurumo persmelktame XVIII amžiuje, kai tvyrojo nuojauta, kad Europa netrukus išgyvens lūžio tašką, visam laikui pakeisiantį visuomenės veidą, C. Goldonis yra esmingai žmogiškas, gebantis apgauti meile ir šiluma žmogų net tuomet, kai aršiai jį kritikuoja. Savo kūryba pranokdamas laiką dramaturgas užčiuopė modernaus žmogaus būklę bei jį kamuojančius rūpesčius, iškėlė moters, abejojusios įsišaknijusiu tradiciniu vaidmeniu visuomenėje, charakterio svarbą – šis jo meistriškumas puikiausiai atsiskleidžia didingąja „Vasarotojų trilogija“, sudaryta iš trijų kūrinių: „Vasarotojų karštinė“, „Vasarotojų nuotykiai“ ir „Po vasarojimo grįžus“.

Šį rudenį režisierė Gabrielė Tuminaitė Vilniaus mažajame teatre pristatys pirmąją trilogijos dalį „Vasarotojų karštinė“. Livornas. Veikėjai karštligiškai ruošiasi išvykti vasaroti į užmiesčio vilas, o pirmame plane – Leonardo pavydas sužadėtinei Džiačintai, kuriai merginasi ir jaunasis Guljelmas. Desperatiškame skubėjime nepaisoma nei finansinių, nei moralinių normų, veikėjus apėmusi tuštybės manija. Jie tikisi, kad išvykę į vilas, tame magiškame „kitur“, jie išsipildys kaip žmonės, o problemos, nuo kurių bėga, savaime išsispręs. Bet greitai ima aiškėti, kad problema slypi kur kas giliau – visiškame negebėjime tvarkytis su savo gyvenimais, kurie visu greičiu skrieja prarajon. Veikėjams nuolat blaškantis tarp nerimo, pavydo, pykčio protrūkių ir susierzinimo, kūrinio tempas nesustodamas auga, dinamika kyla iki beprotybės, tartum apsėsti šios visuotinės evakuacijos, jie palieka prišiukšlintus ir išgrobstytus, nusiaubtus savuosius namus-teatrą ir išskuba kitur, ten, kur „geriau“, vildamiesi tapti tuo, kas jiems yra pažadėta: būti talentingesniais, gražesniais, labiau pripažintais.

Carlo Goldonis (1707–1793) – Venecijos dramaturgas ir režisierius, sukūręs daugiau nei pusantro šimto  pjesių. Dramaturgas buvo pasiryžęs tuo metu, atrodė, neįmanomai misijai – sukurti tokį itališką teatrą, kuris skambėtų visoje Europoje ir taptų artimas kiekvienam. Pradėjęs kurti commedia dell’arte saulėlydyje, jis nuėmė aktoriams kaukes ir iškėlė teksto svarbą, taip sugrąžindamas į teatro sceną rašytinę dramaturgiją. Savo laiku deramai neįvertintas, palikęs Italiją ir galiausiai visiškai nuskurdęs, laikytas tik vidutiniškų komedijų autoriumi, atgimimą išgyveno XX a., kai jo kūrinius vieną po kito pradėjo statyti didieji italų teatro režisūros meistrai – L. Visconti, G. Strehleris, L. Ronconi ir kiti, o skeptiški teatrų vadovai turėjo pripažinti, kad prieš pora šimtmečių kūręs menininkas aktualus kaip niekad. Šiandien C. Goldonio kūryba įsitvirtinusi tarp didžiausių pasaulio dramaturgų darbų, o pats autorius italų pripažįstamas „naujosios literatūros Galilėjumi“.

„Vasarotojų trilogija“ – monumentalus kūrinys ne tik dėl matematiškai nugludintos dramaturgijos, bet visų pirma dėl poetinės ir rašymo brandos bei pasiekto kone kinematografinio tikslumo. Prieš keletą metų trilogija pateko į autoritetingo leidėjo ir redaktoriaus M. Billingtono sudarytą 101 geriausių ir įtakingiausių pasaulio pjesių sąrašą, paskelbtą „The Guardian“.

Per ateinančius metus teatras, kartu su partneriais žiūrovams pristatys visą netikėtumų kupiną trilogiją, kurią teatrų scenose matysime kaip tris atskirus spektaklius.