"MADAGASKARAS" MAŽEIKIŲ KULTŪROS CENTRE

 Neįprastu humoru žaižaruojantis ir kartu graudus vieno iš žymiausių lietuvių režisieriaus Rimo Tumino “Madagaskaras”, subtiliai ragindamas atsigręžti į praeitį, užgauna kažką, labai giliai slypintį kiekviename iš mūsų. Nes, režisieriaus žodžiais tariant, į bet kokį istorinį kontekstą nuklysdamas, kartu grįžti į savo vaikystę. Negalime užčiuopti savo vientisumo apsiriboję vien gimimo data. Visi mes, anot Vilniaus mažojo teatro vadovo R. Tumino, – iš seniau.

 „Madagaskaras” – dramaturgo Mariaus Ivaškevičiaus pjesė, originaliai, autoironiškai ir intelektualiai pristato Lietuvą kaip fenomeną, lietuvių požiūrį į save ir pasaulį. Pjesės sėkmės priežastis – intriguojantis siužetas, išmoningos situacijos ir meistriški dialogai, parašyti pasitelkiant autentišką pirmosios XX a. pusės kalbą. Dramai apie lietuviškas utopijas M. Ivaškevičius „atrado“ unikalią ir nelegendinę asmenybę – Kazį Pakštą. Visoje XX a. Lietuvos istorijoje turbūt nerastume kito tokio žmogaus, kuris būtų turėjęs tiek kultūrinių, geopolitinių bei visuomeninių idėjų ir tiek drąsių projektų bei užmojų. Geografas, keliautojas, geopolitikas ir visuomenės veikėjas Kazys Pakštas (1893–1960) vadintas „propagandos ministeriu be ministerio rango“, „laisvos Europos žygiuotoju“, „Ulisu“, „patriotiniu viesulu“, „tautos šaukliu“, „tautiniu apaštalu“, lygintas su J. A. Herbačiausku, S. Šalkauskiu, A. Lincolnu ir A. von Humboldtu. Nujausdamas Lietuvos likimą, jis numatė perkelti ją į kurią nors Afrikos šalį ir sukurti ten „atsarginę” tėvynę. 
Pasak režisieriaus, svarbiausia teatro kūrybai yra išmonė – ne sugalvojimas, kaip daryti tą ar kitą sceną, bet išmonė. Ji leidžia teatrui gimti bet kur. Žiūrovas teatre turi jaustis kaip šventėje, mėgautis prasmių susisluoksniavimu, tačiau kartu nujausti, kad ši šventė neamžina, kad ji baigsis.”
Jei pirmojoje „Madagaskaro“ dalyje, verčiančioje publiką nuoširdžiai kvatotis, daugiausia dėmesio skiriama Kazimierui Pokštui ir jo beprotiškai idėjai „sutelkti lietuvius masinėn emigracijon“ į Afriką, tai antroji labiau priklauso Salei, kurios prototipas – jautrioji Salomėja Nėris, jos dramatiškam likimui. Antrojoje dalyje taip pat ataidi „Lituanikos“ katastrofa, karas, okupacija.  Iš pradžių režisierius galvojo antrąją dalį kurti su vyresniais teatro aktoriais – juk nemažai laiko praėjo, tačiau,  pastatęs pirmąją, suprato, kad tęsti turi tie patys jaunieji, labai jautrūs ir dėmesingi praėjusios „epochos balsui“. „Aktoriams sakiau, kad antrą dalį jie turi vaidinti lyg pasaką. Lyg „Eglę žalčių karalienę“. Žaisti gyvenimą, puikiai žinant, kad jis baigiasi, kad jis nepavyko, bet žaisti iki galo. Skubėti gyventi, kaip rašė Salomėja“, - sako R. Tuminas.
 
Kurdamas atmosferą kūrybiniam darbui, režisierius stengėsi sužadinti užmirštus potyrius, asociacijas, netikėčiausius vaizdinius. Juk ir jo taip pamėgta istorija apie dešrų rūkymą vieną vėlyvo rudens sekmadienį, savotiška "Madagaskaro" priešistorė, yra ne tiek alegorija, kiek visam gyvenimui įstrigusio vaikiško pojūčio "suvaizdinimas". Galbūt unikali sceninė metafora ir gimsta tada, kai neleidžiantis nurimti pojūtis "susiranda" materialų vaizdinį, kuriame gali įsikurti.
 
Po keleto viešų peržiūrų "Madagaskare" atsirado lopšys-laivas. Kol kas jis pasirodo tik dukart: spektaklio pradžioje, Pokšto gimimo ir vaikystės scenoje, bei pabaigoje – kai Pokštas, nustėręs Oskaro "televizijų" akivaizdoje, sunkiai virve kelia jį aukštyn kaip vėliavą. Nubrėždamas savotišką kelionės ratą, šis įvaizdis suteikia sceniniam vyksmui perspektyvą, pažymi atspirties tašką tolesnei spektaklio personažų ir kūrėjų kelionei.
 
Savotiškos perspektyvos, lyg lango į universalių pojūčių pasaulį, režisierius siekė bemaž kiekvienoje scenoje. Išradingai pasitelkęs įvairias kasdienybės įžvalgas ir buitines detales, R. Tuminas kartu bandė išgauti tai, ką jis pats vadina "epochos balsu". Repetuodamas "Madagaskarą", režisierius išrutuliojo savitą garso filosofiją: visa praeina, išnyksta, užsimiršta, tik garsas yra amžinas. Spektaklyje svarbūs ir "materialūs", kompozitoriui Faustui Latėnui talkinant, atrasti garsai – jūros ošimas, besiveržiantis į bažnyčią Pokštui sakant pamokslą, rėksmingas kaimiečių giedojimas, tylus varpelių skimbčiojimas, gaili "Karvelėlio" melodija, išblaškanti situacijų komizmą, – ir tylos pauzės, kuriose turėtų susitikti esamasis ir būtasis laikas. Tiesa, dabar jų ne taip daug – tik keletas užuominų į dramatiškus tautos ir žmonių likimus, kurie išsipildys antrojoje "Madagaskaro" dalyje.
 
Literatūra ir menas
 
Gręžiojama į jūrą ir Vakarus Lietuva Mažojo teatro salikėje susitraukia tai iki kelių davatkinių pamėklėlių, tai iki kumščio dydžio ananaso ar dviejų popierinių laivelių, kurių lauželis nors ir menkutis, bet įžiebia didelę patriotinio išganymo viltį.
 
7 meno dienos
 
„Madagaskaras“ juokiasi mylėdamas bei žavėdamasis ano laiko žmonėms, mokėjusiais gyventi tegul ir utopinėmis, bet labai išradingomis bei gražiomis fantazijomis. Ir tarsi valiūkiškai pokštaudamas, šis spektaklis geba parodyti lietuvius, kurių simpatingumui  bemaž neįmanoma atsispirti.
 
Lietuvos rytas
 
Vilniaus valstybinis mažasis teatras yra viena patraukliausių eksperimentinių erdvių. Režisieriaus Tumino jau seniai puoselėtą idėją papasakoti apie nelegendinio (todėl dar įdomesnio) lietuvių diplomato be portfelio, teoretiko ir keliautojo Kazio Pakšto utopiją Ivaškevičius pavertė savotišku savo kūrybos kaleidoskopu. (…) Ivaškevičiaus ir Tumino vizijas labiausiai suartina panašus požiūris į pačią Kazio Pakšto utopiją – čia autoriai ypač atsargūs ir nenuklysta nei į ironijos, nei į perdėto heroiškumo ar nostalgijos lankas.
 
Kultūros barai
 
Marius Ivaškevičius pagal savo receptą restauravo laiką, idėjas, kalbą – sutirštindamas, paryškindamas žmones, įkūnijusius tą laiką. Kad iškiltų Lietuvos tėvynės vaizdas, kur vyrams rūpi tik valstybė, o moterims – tik meilė.
 
Kultūros barai
 
Mariaus Ivaškevičiaus visatoje, kurią labai užtikrintai režisuoja Rimas Tuminas, viskas yra įmanoma ir kartu viskas šiek tiek neįmanoma.
 
Kurier, Austrija

Užsakykite bilietus dabar - bilietai.lt

Mus remia:

Balto print Libravitalis Kultūros taryba Lietuvos respublikos kultūros ministerija