Keletą metų Izaoko Smaženevičiaus name (Gedimino pr. 22-24), statytame 1899-1900 m. pagal rusų kilmės architekto Konstantino Korojedovo projektą, veikė Didysis teatras. Tuo metu tai buvo bene didžiausias Vilniaus miesto pastatas.

Dviejų dalių pastatą jungia žemesnė dalis, turinti galeriją. Jungiamojoje dalyje yra įvažiavimas į vidinį kiemą. Fasado dalys abipus pagrindinio įvažiavimo nelygios: rytinė ilgesnė, simetriška. Abiejų dalių kompozicijai panaudoti vienodi architektūriniai elementai; rustuotos mentės jas vertikaliai skaido į kelias dalis, užbaigtas dekoratyviniais frontonais. Dalių vidurinės ir kraštinės ašis paryškina pusapskričiai balkonai. Durų į vidurinius balkonus šonuose yra grifonų bareljefai. Gatvės fasadas gausiai dekoruotas orderinėmis formomis, ant stogo iškeltas vadinamas prancūziškas kupolas.

Šiame pastate patalpas nuomojosi įvairūs klubai, parduotuvės, išdėstyti aplink tris uždarus kiemus. 1902 m. pradžioje 35 kambarių viešbutį „Bristol“ buvo atidaręs Sankt Peterburgo universiteto studentas Kalmanas Radinas. Puošnią Didžiojo teatro salę, buvusią rytinėje pastato dalyje, 1904 m. suniokojo gaisras. Vėliau buvo įrengta kita salė – virš centrinės įvažiavimo arkos, kurią 1909-1914 m. nuomojo lietuvių kultūros draugija „Rūta“, rengusi koncertus, paskaitas ir teatro vaidinimus. Tuomet namas priklausė Aristarchui ir Arsenijui Pimonovams. Iš pradžių ši salė, perdengta stiklo blokelių skliautu, buvo naudojama kaip žiemos sodas. Įėjimą į teatrą akcentavo platus prieangis-balkonas, paremtas metalinėmis kolonėlėmis.

Lietuvių kultūros draugija "Rūta", įkurta 1906 m. Mykolo Sleževičiaus rūpesčiu.

1908 m. pastate buvo atliktas atnaujinimas pagal architekto M. Prozorovo projektą. Po atnaujinimo pastate buvo įsikūrusi „Žaliojo Štralio“ užeiga.

Mus remia:

Balto print Libravitalis Kultūros taryba Lietuvos respublikos kultūros ministerija