Vilniaus mažojo teatro „Žuvėdrai“ – Sankt Peterburgo festivalio „Raduga“ simpatijų

Gegužės 11–17 dienomis Sankt Peterburgo A. Briancevo jaunojo žiūrovo teatre vyko jubiliejinis X tarptautinis teatro festivalis „Raduga“, į kurį buvo pakviestas Vilniaus mažojo teatro spektaklis „Žuvėdra“.

Festivalyje dalyvavo profesionalūs teatrai vaikams ir jaunimui. Organizacinis komitetas X jubiliejinio festivalio programą sudarė iš spektaklių, pastatytų teatruose, kurie per festivalio egzistavimo dešimtmetį tapo jo laureatais. Pernai šiame festivalyje sėkmingai pasirodė Rimo Tumino režisuotas „Madagaskaras“, pelnęs „Didžiosios scenos geriausio spektaklio“ prizą ir piniginę premiją, o aktoriai Gintarė Latvėnaitė ir Ramūnas Cicėnas buvo apdovanoti festivalio diplomais.

Festivalio organizatoriai nusprendė daugiausia dėmesio skirti teatro pedagogikai, todėl į festivalį buvo pakviesti garsūs pedagogai, dėstantys Rusijos ir kitų šalių aukštosiose teatro mokyklose. Jiems savo mokiniais, Peterburgo Jaunojo žiūrovo teatro aktoriais ir festivalio svečiais vedė atviras meistriškumo pamokas, o festivalio uždarymo dieną vyko konferencija, skirta teatrinės pedagogikos problemoms. Joje dalyvavo ne tik garsūs režisieriai, bet ir jaunieji teatro kūrėjai.

Festivalyje dalyvavo teatrų vadovai ir vyriausieji režisieriai, atviras laboratorijas vedė Alainas Maratratas (Prancūzija), Jurijus Alschitzas (Vokietija), Venjaminas Filštinskis (Rusija), Vasilisas Laggosas (Graikija).

X „Radugos“ festivalyje buvo pristatyti įvairių Rusijos miestų spektakliai: Andrejaus Platonovo „Karvė“ (rež. Dmitrijus Krylovas; Maskva), Ksenijos Dragunskajos „Mano legionierius: (rež. Aleksandras Michailovičius; Oriolas), „Klounai“ (rež. Galina Pjanova; Almata), Maksimo Isajevo „Sodininkai“ (rež. Andrejus Mogučij; Sankt Peterburgas), Nikolajaus Gogolio „Portretas“ (rež. Aleksejus Borodinas; Maskva), Fiodoro Dostojevskio „Paauglys“ (rež. Slava Tyščiuk; Sank Peterburgas), „Senobinė meilė“ pagal N. Gogolio apsakymą ir Nikolajaus Koliados pjesę (rež. Aleksejus Kriklyvas; Novosibirskas). Į festivalio programą buvo įtraukas ir šiandien garsaus Rusijoje režisieriaus Kama Ginkos, kuris gimė ir užaugo Lietuvoje, spektaklis „Puškinas. Dvikova. Mirtis“, pastatytas Maskvos Jaunojo žiūrovo teatre.

Festivalį sėkmingai užbaigė Valstybinis Vilniaus mažasis teatras, pristatęs Antono Čechovo „Žuvėdrą“. Jaunieji teatro aktoriai jautė ypač didelę atsakomybę, vaidindami šį kūrinį – Sankt Peterburge Rimo Tumino pavardė visiems gerai žinoma, o „Žuvėdra“ – vienas iš dažniausiai čia statomų spektaklių. „Žuvėdrą“ žiūrovai sutiko labai šiltai, įdomią šio veikalo interpretaciją, ryškius aktorių darbus pastebėjo ir teatro kritikai.

Aktoriams „Žuvėdrą“ pirmą kartą teko vaidinti didelėje, erdvioje scenoje. Gera akustika, kurią pastebėjo patys aktoriai, kūriniui leido atsiskleisti naujai.
Rinkimų dieną pasveikinti Lietuvos aktorius rado laiko Lietuvos Respublikos generalinis konsulas Sankt Peterburge Ričardas Degutis.

„Žuvėdros“ gastrolės Peterburgo „Radugos“ festivalyje aktoriams Josifui Baliukevič, Daumantui Ciuniiui, Tadui Grynui, Tomui Kliukui, Martynui Nedzinskui, Indrei Patkauskaitei, Miglei Polikevičiūtei, Tomui Rinkūnui, Tomui Stirnai, Agnei Šataitei, Tomai Vaškevičiūtei tapo įdomia patirtimi ir jų talento išbandymu. „Didingą Sankt Peterburgo miestą primena skaudančios pėdos, o tarp garsiausių paveikslų, auksu žibančių rūmų salių, blynų su ikrais ir cerkvių ryškiausias įspūdis – mūsų mokytojo Rimo Tumino paveikslas tamsioje teatro scenoje. Šitas trumpas, bet kūrybingas susitikimas buvo ypač vertingas mūsų spektakliui ir man kaip aktorei apskritai. Rimas Tuminas ne tik gerokai supurtė, bet ir „pagydė“ mūsų „Žuvėdrą“, manau, įkvėpė jai gaivaus oro naujam skrydžiui“, – viešnagės Sankt Peterburge įspūdžius pasakojo aktorė Toma Vaškevičiūtė.

Apie Vilniaus Mažojo teatro spektaklį nuomonėmis pasidalino Sankt Peterburgo teatrologai:

Teatrologė Ala Komkova:
Spektaklis aiškus, ritmiškas, švarus – be melodramatizmo. Aktoriai puikiai vienas su kitu bendrauja. Tokios jaunos mergaitės-žuvėdros, mano manymu, dar nebuvo.

Teatro istorikė Svetlana Cimbalova:
Pastaruoju metu vis dažniau pagalvoju, kur mūsų šalyje (Rusijoje – D. Š.) dingo geri aktoriai? Paskutiniaisiais metais pas mus režisūros nebuvo, o aktoriai – buvo. Lietuvoje buvo režisieriai, aktoriai taip pat buvo. Kad vienoje šalyje vienas už kitą geriau pasirodytų ir režisierius, ir aktoriai, galėjome įsitikinti žiūrėdami Vilniaus mažojo teatro „Žuvėdrą“. Seniai neteko matyti tokios režisieriaus ir aktorių dermės. Daugiabalsė „Žuvėdra“ atlikta solo. Tai unikalus atvejis. Tai labai gerai. Norisi, kad ir šiandien Lietuvos režisieriai atvyktų į Rusiją mokytis, kad mes galėtume keistis aktoriais ir režisieriais. Mes tik įpratę mušti sau į krutinę, kalbėdami apie rusų psichologinį teatrą, apie rusų psichologizmą, – to psichologizmo pas mus seniai nebeliko. „Žuvėdra“ – psichologinis teatras, kokį aš suprantu. Kitokio negali būti: aktoriai pasakoja apie tai, kaip gyvena žmogus, ir to galima klausytis be vertimo. Žiūrėjau „Žuvėdrą“, ir prieš akis prabėgo trisdešimt lietuvių teatro metų.

Teatro teoretikas Jurijus Barbojus:
Ir tai vadinasi „psichologinis teatras“? Tai ginčas apie kitką.
Tuminą prisimenu nuo „Vyšnių sodo laikų“. Vėliau buvo „Maskaradas“, kiti spektakliai... Visuose juose – lyg mejercholdiška tąsa, kur vietoj herojaus sąlyginiais žingsneliais juda grupė veikėjų. Didelėje erdvėje, nesuderinamoje su ta mažai žmonių grupele...

Tumino braižas buvo vadintas visaip – „postmodernistiniu“ ir taip toliau, tačiau mano nuomone, tai nuostabi simbolizmo tradicija, kuri Lietuvoje labai įsišaknijusi. Mano galva, su tuo susiję visi geri Lietuvos režisieriai.
Čechovo „Žuvėdra“ – mano mėgstama pjesė. Ir tai blogai – esu šališkas. Rimas Tuminas ramiai „išgirdo“, jog tai komedija, ir atskleidė komedines aplinkybes. Tai visiškai teisinga. Šio spektaklio net negali lyginti su mūsų šalies „Žuvėdros“ pastatymais, kur visi verkia. Čia tai, kas juokinga, yra juokinga, ir Tuminas tą pabrėžia. Čia, Peterburge, ypatingą aktorių energiją jautė visi. Kita vertus, forma, dėl to kad ji padaryta, stipriai neįsišoksi („imsiu ir pamesiu energiją“). Tumino „Žuvėdroje“ būtent forma išprovokuoja tą energiją.

Apie ką spektaklis? Apie tai visada klausiama, nors šis klausimas lyg ir pasenęs svarstymas, tuo labiau, kad kažkas įžūliai yra pasakęs: „Apie viską. Apie gyvenimą“. Mano galva, taip nebūna. Panašu, kad pjesė apie pasaulio sielą, apie materiją ir dvasią (apie tai pjesėje kalba Nina). Spektaklyje tarytum šito nėra, bet ta „pasaulinė siela“ spektaklyje yra. Čia tarytum nėra materijos susidūrimo su siela. Bet tai, kad yra kažkas daugiau – akivaizdu. „Bjauri“ Nemirovičiaus Dančenko frazė „Geresnio gyvenimo ilgesys“. Kaip Sorinas sako: „tarytum norėjo, bet niekam nepavyko“. Ir šitas „įstatymas“ Mažojo teatro spektaklyje išlaikomas.
Man ypač įstrigo paskutinė spektaklio mizanscena – ji tiesiog nuostabi. Tai yra tai, ką parašė Čechovas. Visi atsisėda į vieną eilę ir veikėjų replikas tarytum ima kalbėti žiūrovui – absurdiškai, kontrapunktiškai: „trys, devyniasdešimt, „kaip mane Charkove priėmė Konstantinas Gavrilovičius...“ Ši scena absoliučiai teisingai padaryta. Tiesiog idealus variantas. Šioje scenoje visa prasmė ramiai „išlindo“.

Tai, kad Nina taip pat sėdi, tai, kad nėra atskiros Treplevo ir Ninos scenos (ji yra visame kame) – labai turininga.
Tuminas tarytum statė spektaklį „apie save“ – o kartu ir Čechovą išgirdo. Tuminas kalbasi su Čechovui kaip lygiavertis partneris, todėl tai gyvas spektaklis. Jame ir skaudu, ir liūdna, ir linksma.

Tuminas įrodė, kad jis supranta, kas yra kontrapunktas. Ypatinga kūrinio faktūra – ant vieno sluoksnio dedamas kitas... Tarytum impresionistė tapyba. Tačiau yra scenos, kurios visą šią formą laiko arba apie tai primena.

Parengė Daiva Šabaevičienė

Mus remia:

Balto print Libravitalis Kultūros taryba Lietuvos respublikos kultūros ministerija