Vilniaus mažojo teatro nemirtingasis "Vyšnių sodas"

Šių metų lapkričio 6 dieną Klaipėdos Žvejų rūmuose vėl sušvis jauki ir nostalgiška „Vyšnių sodo“ šviesa. Vilniaus mažasis teatras šiuo Rimo Tumino spektakliu, gimusiu beveik kartu su teatru, pasitinka savo dvidešimties metų jubiliejų.

„Čia nebus mirties“, – 1988 metais savo spektakliu paskelbė režisierius Rimas Tuminas ir jo bendraminčių aktorių trupė, po poros metų tapusi Vilniaus mažuoju teatru – vienu savičiausių reiškinių Lietuvos kultūros pasaulyje.  Pasikliaudamas šiuo credo teatras išgyveno ir kūrybiškiausius, ir sunkiausius savo metus, o dabar, pasak režisieriaus ir meno vadovo R. Tumino, „turim būti gyvesni už gyvuosius“.

Simboliška, kad naujosiose savo patalpose Gedimino pr. 22 tarsi antrąkart gimęs Vilniaus mažasis teatras vėl ir vėl grįžta prie Čechovo, kurio dvasia čia apsigyveno turbūt visam laikui. Ar pasikeitė Čechovas, apie kurį režisierius aktoriams visada pasakoja kaip apie seną mielą bičiulį, po „Vyšnių sodo“ praėjus ne vieneriems metams? „Čechovas prie mūsų dar labiau priartėjo, o jis pats pajaunėjo“, - tikina R. Tuminas. – „Dabar atrodo, kad jis reikalauja jaunystės, jaunatviško nežinojimo, sutrikimo, pasimetimo. Jis reikalauja pirmapradžio, naivaus, atviro teatrališkumo. Jis pats apsivalo nuo apaugusių neva „čechoviškų“ intonacijų. Jam reikia humoro, laisvumo, skaidrumo, vaiskumo, švaros, o ne daugiaprasmių pauzių, ne atodūsių, ne slapukavimo.“

Nuo laiko, rutinos, tariamo „čechoviškumo“ apnašų režisierius nuolat apvalo teatro pirmagimį „Vyšnių sodą“. Todėl šio spektaklio niekaip nepavadinsi muziejiniu. „Mūsų profesijos bėda ta, kad mes negalime nieko pasilikti sau, reikia nuolat viską atiduoti, viskuo dalintis. Norisi visą laiką būti vargšu, sumuštu, nuogu, kad galėtum vėl pradėti kaupti, vilktis kokius nors literatūrinius, kultūrinius drabužius“, – dalinasi mintimis Rimas Tuminas. – „Perskaitai kokią knygą – ir vieno iš jos personažų likimas netikėtai pasirodo panašus, pavyzdžiui, į „Vyšnių sodo“ veikėjų istorijas.” Tada režisierius ilgai pasakoja apie tai aktoriams, išklauso jų mintis – ir, žiūrėk, kitas „Vyšnių sodo“ spektaklis jau šiek tiek kitoks.

Pirmą kartą „Vyšnių sodas“ buvo suvaidintas Kalėdų ir 1991 metų išvakarėse. Ką tada bendra su atgimstančios šalies nuotaikomis turėjo Čechovo pjesė? „Ar dabar tinkamas metas žiūrėti, kaip kažkas sielojasi dėl dvaro – parduos jį ar ne?” – Klausė anuomet “Vyšnių sodo” režisierius. – “Nuostabu, bet spektaklis padvelkė pranašiška nuojauta tragiškų įvykių, kurie netrukus sausį sukrėtė Lietuvą ir pasaulį. Aš klausiau savęs – kaip suprasti tokį sutapimą? Kitos tautos, svetimos epochos klasikas, o pajutau tragišką mūsų likimo dvelksmą: tarp priespaudos, neteisybės ir laisvės.”

Kaip sako režisierius, “Vyšnių sodas” išmokė jį nepykti ant laiko. “Mums tik atrodo, kad bėgant metams kažką kaupiame, bet iš tiesų juk tik nuolat prarandam. “Vyšnių sodas” mus mokė neišvengiamybės – atiduoti, prarasti, atsisakyti. Tai teatro išmintis.”

VVMT informacija

Mus remia:

Balto print Libravitalis Kultūros taryba Lietuvos respublikos kultūros ministerija