Vilniaus mažojo teatro dovana vaikams

Gegužės 24–29 dienomis Valstybinis Vilniaus mažasis teatras skelbia savaitę „Dovana vaikams“, skirtą Vaikų gynimo dienai. Gegužės pabaigoje šiame teatre vaikai ir jaunimas turės galimybę išvysti geriausius spektaklius, skirtus šios amžiaus grupės žiūrovams. Tai Vytauto V. Landsbergio „Uodų pasakos“ (rež. V. V. Landsbergis), Biljanos Srbljanović „Šeimyninės istorijos“ (rež. Rimas Tuminas). Taip pat bus rodomas Neįgaliųjų teatro trupės „Lašai“ spektaklis „Mažasis princas“ pagal to paties pavadinimo Antoine‘o de Saint-Exupéry knygą (rež. Artūras Šablauskas).

Teatrui ypatingai svarbu ne tik auginti ir auklėti jaunąją žiūrovų kartą, bet ir pakviesti tuos, kurie neturi galimybių įsigyti bilietų. Net kelis spektaklius teatras ketina skirti vaikų namų auklėtiniams.

Akcijos metu net keturi spektakliai bus skirti vaikų namų auklėtiniams. Šią prasmingą iniciatyvą teatras ketina pratęsti ir ateityje. Pagrindinis akcijos rėmėjas Teo.

Gegužės 24–29 dienomis kviečiame visus – neabejingus vaikams – į Valstybinį Vilniaus mažąjį teatrą!

„Uodų pasakos“ – spektaklis, sukurtas iš kelių gerai žinomų Vytauto V. Landsbergio pasakų – apie uodą Bambą („Rudnosiuko istorijos“), apie dinozaurus („Briedis Eugenijus“) ir apie kvailą erelį („Rudnosiuko istorijos“). Paklaustas, kodėl kūrė pasaką būtent apie uodus, o ne apie kokius kilnesnius gyvūnus, spektaklio autorius teigia, kad uodai – labai lietuviškas sutvėrimas. Todėl spektaklyje ir skamba smagus bei nedviprasmiškas uodų liaudies himnas. Tačiau pasaka nebūtų pasaka, jei nesibaigtų gerai. Taip ir „Uodų pasakose“ – nežmonišką uodų zyzimą bei norą kandžiotis ir gelti pakeičia dieviška meilė Dievo karvytei.

„Kūryba vaikams – labai platus terminas. Galima klausti – kas yra tie vaikai, nuo kelerių metų prasideda vaikystė ir kada ji baigiasi? Galima klausti ir kitaip: ar suaugę, kurie mušasi, keikiasi, geria, zyzia, apkalbinėja vieni kitus, kurie bando pameluoti ar ką nors pavogti, nėra nesubrendę vaikai? Ir iš vis – kada žmogus laikytinas subrendusiu, atsakingu ir kada jam jau nebereikia pasakų?“, sako rašytojas ir spektaklio režisierius, įsitikinęs, kad pasakų reikia visokio amžiaus skaitytojui ir žiūrovui.

Žymi serbų dramaturgė B. Srbljanović, kraupių įvykių Balkanuose liudininkė, sukūrė pjesę, visą Europą sukrėtusią atvirumu ir žiaurumu, įvilktu į nerūpestingo žaidimo rūbą. Čia keturi vieno kiemo vaikai žaidžia „namus”, o šiame žaidime lyg vandens laše atsispindi visas juos supantis pasaulis – vaikiškai išdidintas, bet nė kiek nesušvelnintas ir nepagražintas. Vaikai su neįtikėtinu kruopštumu ir rimtumu susikuria savą mikropasaulėlį, nesuvokdami, kokiu baisiu įkalčiu, liudijančiu prieš pasaulio galinguosius, jis tampa. Rimo Tumino „Šeimyninės istorijos” – tai ne tragifarsas ir ne groteskas. Tai šokiruojančiai linksma ir azartiška komedija, meistriškai sukurta iš talentingų improvizacijų. Apie karo ir išsigimusių šeimos tarpusavio santykių baisumą čia garsiai netrimituojama, visas siaubas tarsi paslėptas įkvėptos ir kupinos gyvybės jaunų aktorių vaidybos, tačiau jis  vis dėlto prasiskverbia pro šį pašėlusį žaidimą ir nepastebimai įšliaužia į sąmonę.

Pasak režisieriaus, drauge su aktorėmis jie eksperimentavę su žaidimo ir realybės, juoko ir siaubo ribomis. Aktorėms „Šeimyninės istorijos” tapo svarbia sceninio meistriškumo mokykla, o režisieriui Rimui Tuminui – įdomiu kūrybiniu nuotykiu atrandant šiuolaikinę dramaturgiją.

„Mažasis princas“ – tai vieno mažo berniuko pasakojimas, kurio metu jis ieško draugų, tačiau, tik susidraugavęs su lape, suvokia, kas yra tikrosios gyvenimo vertybės. Spektaklyje vaidinamos pačios įsimintiniausios ir reikšmingiausios scenos, kuriose berniukas nuotykius pasakoja ne draugui, o žiūrovams. „Mažasis princas“ – labai gilus ir pamokantis kūrinys, jame kalbama apie žmonių ydas, į kurias mes dažnai linkę pažiūrėti pro pirštus, apie tikrąsias vertybes, kurių dažnai nepastebime. „Mažasis princas“ tarsi prašo dar pabūti vaikais ir į gyvenimą pažvelgti tyresnėmis bei nuoširdesnėmis akimis.

Trupė „Lašai“ nori parodyti neįprastą spektaklį – pasaką ne pasaką, kurioje kalbama apie žmonių likimus, gyvenimo prasmę. Žmogus atsakingas už viską, kas vyksta aplink jį, gera ar bloga. Jis negali likti abejingas, tegu jį jaudina žmonių džiaugsmai ir nelaimės. Tegu jam būna kas nors brangu ir gyvenimas tampa prasmingas. Kai aplink klesti žiaurumas, neapykanta, baimė – mes kabame apie meilę, žmogiškumą ir grožį.

VVMT info

Mus remia:

Balto print Libravitalis Kultūros taryba Lietuvos respublikos kultūros ministerija