Vilniaus mažajame teatre premjera vaikams... ir ne tik
Lapkričio 5, 6 ir 27 d. Vilniaus mažojo teatro jaunųjų žiūrovų laukia intriguojanti premjera – režisieriaus Evaldo Jaro spektaklis vaikams „Mama katinas“. Tiesa, kaip žada spektaklio kūrėjai, – ne tik vaikams: čia turės ką veikti ir jų tėveliai. Juk į išradingą uodeguotų mafijozų gaują susibūrė šaunieji Mažojo teatro jaunosios kartos vyrukai. Artėjančios premjeros proga – interviu su spektaklyje pagrindinius vaidmenis atliksiančiais aktoriais Audriumi Bružu, Leonardu Pobedonoscevu ir Ramūnu Cicėnu.
Ar jaučiate skirtumą dirbdami su medžiaga vaikams ir suaugusiesiems?
Audrius Bružas. Gal kurdami suaugusiesiems labiau dėmesį kreipiame į personažų psichologiją ir logiką, o spektakliuose vaikams – kur kas svarbesnės situacijos, sceninis veiksmas, žaismė ir istorija. Spektaklyje „Mama katinas“ pernelyg nesigiliname į psichologiją, daugiau žaidžiame, kvailiojame. Bet norint tai atlikti preciziškai, reikia labai daug repeticijų, susižaidimo, greitos reakcijos. Tai – juvelyrinis darbas.
Leonardas Pobedonoscevas. Pritariu Audriui, nors man rodos, kad spektaklyje vaikams viskas yra kur kas paprasčiau. Čia neturi būti jokių „povandeninių“ minčių – viskas turi būti lengva, tikslu ir, be abejo, charakteringa, spalvinga. Aišku, turi būti ir visus spektaklio elementus vienijanti aiški mintis. Šis spektaklis – žaidimas, mūsų improvizacijų repeticijų metu rezultatas. Galiausiai mes beveik visi turime vaikų ir nujaučiame, kas vaikams turėtų būti įdomu, o kas – ne.
Su kokiu teatru vaikams jūs – esantys ir būsimieji tėvai – nenorėtumėte supažindinti savo atžalų?
Ramūnas Cicėnas. Vaikams visai nereikia lipšniai pataikauti, šokinėti ir dainuoti – jie puikiai supranta viską, kas vyksta scenoje. Tikimės, kad spektaklis „Mama katinas“ bus kitoks nei įprasta: visų pirma siekiame papasakoti istoriją. Būtų idealu, jei spektaklyje turėtų ką veikti ir suaugusieji.
Leonardas Pobedonoscevas. Spektaklis turi būtų universalus ir suprantamas įvairaus amžiaus žiūrovams....
Audrius Bružas. Nežinau, ar apskritai galima atsakyti į klausimą „kaip reikėtų, o kaip nereikėtų“. Tai mano nuomonė. Mes spektakliu „Mama katinas“ ieškome įdomaus sceninio vyksmo, mėginame išgryninti žanrą, norime žiūrovui aiškiai perteikti siužetą, papasakoti pamokomą istoriją. Kol kas, mano galva, repeticijos vyksta labai įdomiai ir išradingai.
Leonardas Pobedonoscevas. Tikimės, kad taip bus ir pasiekus galutinį rezultatą – per spektaklio premjerą. Stengiamės dirbti kitaip nei galbūt įprasta kuriant vaikams, nepervaidindami, neperspausdami balsų...
Audrius Bružas. Iš karto paprieštarausiu Leonardui: šis spektaklis – itin farsiškas, labai ryškaus žanro.
Leonardas Pobedonoscevas. Bet nepataikaujame vaikams, kad situacijos jiems būtų dar aiškesnės, personažai – dar lengviau suprantami, nekalbame „vaikiškais“ balsais... Šį farsą mes kuriame labai sąmoningai, apie absurdą kalbame rimtais veidais, suvokdami, kad negalime persistengti.
Ramūnas Cicėnas. Vienas iš mūsų tikslų – kad ir suaugusieji nenuobodžiautų, kad spektaklyje būtų ką veikti ne tik vaikams, bet ir jų tėvams.
Audrius Bružas. Savo ir, manau, visų spektaklyje dalyvaujančių kolegų vardu galiu pasakyti, kad „Mamą katiną“ statome su meile, azartu, užsidegimu. O kai kūrybinį procesą varo meilė, žaismė – ir rezultato galima laukti jautraus, nuoširdaus ir atsakingo.
Ramūnas Cicėnas. Taigi, grįžtant prie pirmojo klausimo galiu pasakyti tiek: kai dirba gera komanda, kai dirbti įdomu, malonu scenoje bendrauti su partneriu – jokio skirtumo, ar statai spektaklį vaikams, ar kuri suaugusiesiems.
Gal galėtumėte trumpai papasakoti apie naujajame spektaklyje savo kuriamus personažus?
Ramūnas Cicėnas. Man dar sunku kalbėti apie savo personažą. Drįstu pasakyti tik tiek – vaidinu katinų gaujos Pulkininką.
Leonardas Pobedonoscevas. Aš jau galiu šiek tiek papasakoti apie saviškį. Mano vaidinamas katinų būrio Sekretorius - labai gyvybingas, aktyvus, net hiperaktyvus. Jis gali būti ir pavojingas, smogti iš pasalų. Štai duetuose su Pulkininku geriausiai atsiskleidžia abiejų mūsų personažų spalvos – mane be galo erzina Pulkininko lėtumas, mikčiojimas, bet Pulkininkas mane visada nuramina ir pavergia įvairiausiais skanėstais.
Audrius Bružas. Yra katinų grupuotė: nesvarbu ar tai mafijos gauja, ar karo veteranų sąskrydis. O mano kuriamas katino Zorbo personažas – paprastas, ramus, sotus, išlepęs naminis katinas, tą katinų gaują anksčiau matęs tik pro langą.
Ramūnas Cicėnas. O vėliau Zorbas kartu su žiūrovais pamatys tamsiąją kiemo katinų gyvenimo pusę...
Audrius Bružas. Taip, bet ir ta tamsioji pusė – labai išradinga ir įdomi. Jie lyg ir pykstasi, įsižeidžia, bet tuoj pat vėl pamilsta vienas kitą.
Ramūnas Cicėnas. Jei jau susipyksta, tai čia pat susitaiko ir dainuoja kartu... O sakiau, kad dainelių nebus...
Leonardas Pobedonoscevas. Dainelės nėra blogai. Šokiai irgi...
Audrius Bružas. Taip. Bet Zorbo kasdienybę sudrumsčia pro atvirą langą įskridusi sužeista žuvėdra. Ji dar ir kiaušinį padeda, o Zorbas duoda žodį jį išperėti. O katinai privalo žodžio laikytis – kitaip būtų suteršta katinų garbė...
Ramūnas Cicėnas. Ir nežinodamas, ką daryti, jis kreipiasi pagalbos į mūsų gaują. Kaip sako mūsų personažai, „vieno uosto katino bėdos yra visų uosto katinų bėdos“... Čia nuotykiai ir prasideda.
Leonardas Pobedonoscevas. Tad laukite tęsinio!
Kaip manote, ar teatre vaikams būtinas edukacinis, šviečiamasis momentas? Jei taip, ko mus gali išmokyti istorija apie katiną, mokiusį žuvėdrą skraidyti?
Audrius Bružas. Apie tai net kalbų negali būti – aišku, kad spektaklyje privalo būti tam tikras gyvenimiška pamoka. Viskas, ką vaikas išvysta gatvėje, mokykloje, kine ar teatre - lavina jo skonį ir gyvenimo supratimą. O kolegų aktorių ir režisieriaus Evaldo Jaro skoniu pasitikiu šimtu procentų.
Ramūnas Cicėnas. Manau, kad šviečiamasis principas, kūrėjų atsakomybė turėtų būti visuose spektakliuose vaikams. O kalbant konkrečiai apie tai, ko gali išmokyti spektaklis „Mama katinas“... Visų pirma, laikytis žodžio ir tesėti duotą pažadą, mokėti ištiesti pagalbos ranką tam, kuriam reikia padėti. Mano galva duotas žodis šiandienos mūsų visuomenėje yra labai nuvertėjęs. Norisi priminti, kad toks dalykas kaip pažadas – vis dar gali būti svarbus ir gerbtinas.
Leonardas Pobedonoscevas. Teatras ir menas apskritai pačia savo esme yra edukacinis. Nesvarbu, ar jis kuriamas vaikams, ar suaugusiesiems. Galų gale, tokai mūsų misija. Mums garbė prisidėti prie jaunosios kartos auginimo, lavinimo.
Audrius Bružas. Dar pridurčiau, kad būtent teatras vaikams turi ne tik mokyti, formuoti vaiko pasaulėžiūrą, bet, kas labai svarbu, ugdyti jo kūrybiškumą ir lavinti skonį.
