Svečiai iš Korėjos lankėsi Vilniaus mažajame teatre

Spalio pabaigoje Vilniaus mažasis teatras sulaukė ypatingų svečių – p. Byunghoon Lee ir Jeongmin Ahn iš Seulo, kurie atstovauja vieną didžiausių teatro festivalių šalyje – Seulo tarptautinį scenos menų festivalį (SPAF)

Lietuvoje  svečiai žiūrėjo šešis įvairių teatrų spektaklius ir rinkosi, kas būtų įdomiausia ir vertingiausia Korėjos žiūrovui.    Pateikiame p. Lee interviu Lietuvos radijui, kuriame jis dalinosi įspūdžiais po Vilniaus mažojo teatro spektaklio „Madagaskaras“. Svečią kalbino žurnalistė Rūta Dambravaitė.

– Kodėl pasirinkote atvykti į Lietuvą?

– Jau esu matęs keletą lietuviškų spektaklių ir kiekvieną sykį jie mane sužavėdavo. Atvykau čia, nes noriu jūsų kultūrą pajusti iš arčiau.

– Kokį įspūdį jums paliko „Madagaskaras“?
– Dar prieš spektaklį pasidomėjau, apie ką jis. Supratęs, kad išvysiu daug nuorodų į istorinę Lietuvos praeitį, etnines problemas, iškilias asmenybes, pamaniau, kad galbūt man nepavyks apčiuopti pagrindinės minties. Tačiau taip nenutiko. Už „Madagaskaro“ siužeto slypi kažkas universalaus ir bendražmogiško. Kiekviena tauta apie ką nors svajoja. Būtent apie tai ir kalbama šiame spektaklyje – apie universalią svajonę. Spektakliai mane retai sugraudina. Kelerius metus nesu verkęs po pasirodymo. Bet šiandien negalėjau sulaikyti ašarų.

– Kas jums paliko tokį įspūdį?
– Spektaklio pabaigoje supratau pagrindinę jo pamoką – žmonių svajonės niekuomet neišsipildo. Taip pat ir mano asmeninė svajonė niekuomet neišsipildys. Tačiau toks tas gyvenimas, reikia judėti pirmyn. Ši mintis tokia stipri ir jaudinanti, nors ir mėginau sulaikyti ašaras, man nepavyko.

– Ar nesutrukdė tai, kad turėjote klausytis spektaklio vertimo?
– Šiek tiek konteksto ir paaiškinimų padėjo lengviau įsijausti į spektaklį, bet aktorių vaidyba buvo tokia jausminga ir raiški, kad aš supratau viską. Esu matęs keletą Rimo Tumino režisuotų spektaklių ir akivaizdu, jog svarbiausia jam ne pats tekstas, bet tai, kaip meistriškai savo vaidyba aktoriai tą tekstą perteikia. Taip pat garsai, atmosfera ir bendras išpildymas. Tai labai talentingo režisieriaus darbas.

– Ar šis spektaklis, jūsų žvilgsniu, pakankamai universalus, kad būtų maloniai priimtas ir Korėjoje ar kitose Rytų šalyse?
– Taip, žinoma! Korėjos teatras turi gilią judesio ir emocijos raiškos tradiciją. Mes ne slopiname, bet išreiškiame. O šis spektaklis labai išraiškingas. Kuomet į Japoniją ar Korėją atvyksta Vakarietiški spektakliai, kurių sceninė kalba yra kitokia nei mes esame įpratę matyti, žiūrovai reaguoja skirtingai. Japonus pavadinčiau intelektualesne auditorija – jie labai gilinasi į žodžių prasmę, o korėjiečiai mėgsta ekspresiją ir emocijas. Tad auditorijos lūkesčiai skiriasi ir Rytų šalyse. 

– Kokį įspūdį susidarėte apie lietuvišką teatrą?
– Lietuvoje esu dar tik dvi dienas. Mėginu suprasti, kaip jums pavyksta kurti tokius stiprius spektaklius, kuriuose atsispindi tiek daug gyvenimiškos dramos. Bandžiau rasti atsakymą vaikščiodamas Vilniaus gatvėmis, paupiu. Mane žavi Vilniaus aura. Galbūt rasiu atsakymą čia praleidęs daugiau dienų. 

Prieš kelerius metus aplankiau režisieriaus Eimunto Nekrošiaus spektaklį, dabar pamačiau „Madagaskarą“ ir man kilo mintis, kad lietuvišką teatrą vienija gebėjimas prikelti daiktus. Scenoje nepamatysi nieko ypatingo, pati scenografija minimali, tačiau daiktai atgyja, tai tarsi animizmas. Mane žavi, kad jūsų teatras taikosi į pačią teatro esmę – jis įtikina žiūrovą, kad tai, kas šią akimirką vyksta scenoje yra tikra. Iš jūsų teatro tradicijos galima pasimokyti, kad ne taip svarbu investuoti į dekoracijas, o verčiau atsigręžti į žmogaus sielą.

Dar vienas dalykas, kurį šiandien vaikščiodamas Vilniaus gatvėmis supratau, kad pastatai čia kaip ir žmonės – neaukšti. Jei pažvelgsite į, pavyzdžiui, Berlyną, pastatai ten TOKIE dideli, lyginant su žmonėmis. Tai nenatūralus mastelis. Lietuvoje man viskas atrodo harmoninga, gal iš čia ir kyla ta teatrinė jėga. 

– Jei nuvyktumėte į mažesnius miestelius, ten pamatytume, kad pastatai yra dar arčiau žemės.
– Galbūt. Tiesa, man didelį įspūdį paliko jūsų Katedra. Ji tokia paprasta, bet galinga. Neprimena jokių kitų Europoje matytų bažnyčių, jos visos tokios puošnios ir įmantrios. Vilniaus arkikatedroje jaučiu sielos švarą. Vilnius turi malonią dvasią, norėčiau čia emigruoti.  

Radijo interviu galima paklausyti čia (nuo 60 min.): 
http://www.lrt.lt/mediateka/irasas/1013677973
 

Mus remia:

Balto print Libravitalis Kultūros taryba Lietuvos respublikos kultūros ministerija