„Savižudis“ – apie žmogišką norą gyventi

Vilniaus mažajame teatre įvyko pirmoji šio sezono premjera – Gabrielė Tuminaitė pristatė spektaklį „Savižudis“ pagal to paties pavadinimo Nikolajaus Erdmano pjesę. Tai viena žinomiausių sovietmečiu uždraustų pjesių ir vienas genialiausių rusiško humoro kūrinių, parašytas sovietų valdžios sušaudyto režisieriaus Mejercholdo užsakymu. 1930-ųjų balandį įvyko „Savižudžio” skaitymai Maskvos Dailės, rugsėjį – Vachtangovo teatruose. Jį net aštuoniolika mėnesių repetavo Stanislavskis, tačiau žiūrovai spektaklio taip ir neišvydo. 1980 m. Brodvėjuje spektaklį pagal šią pjesę režisavo Jonas Jurašas.

Išgirdę tokį pjesės pavadinimą, išsigąstame, juk „mūsų visuomenėj minėti šį žodį ir kalbėti apie tai yra tabu” – sako aktorius ir inscenizacijos autorius Tomas Stirna. Tačiau čia pat priduria: „Galbūt nekalbėjimas apie tai turi dvi puses? Pati pjesė yra gan egzistencialistinė, bet atmetus visą to meto beletristiką, apie norą gyventi, apie prasmės paieškas. Tam, kad suprastum gyvenimo prasmę, tau reikia prieiti ribą, pasiekti ekstremalų tašką“.

Pagrindinis spektaklio veikėjas Semionas Semionovičius Podsekalnikovas – bedarbis, tinginys, apsuptas buities, įsuktas į populizmo idėjų sūkurį, arba – „savanaudiškas egoistas, bet kokiom priemonėm ieškantis sau geresnio buvimo, geresnės būties. Tik priežasčių, kodėl jis yra nevykęs, neieškantis savyje – dėl visko kalta aplinka“ – savo vaidinamą personažą apibūdina aktorius Daumantas Ciunis. Pasak jo: „Tai spektaklis apie pasaulį, kuriame žmogus tampa ir jo priežastimi, ir auka. Groteskiškos kasdienybės ir buities scenos – būdas kalbėti apie populizmo, ideologijų veikiamą visuomenę.“

„Pjesė yra apie populizmą, apie žmogų, kuriuo pasinaudojo aplinkiniai, įtikinę nusižudyti visuomenės labui. Bet ar tai turi prasmę? Juk Semionas nori tiesiog tyliai, ramiai gyventi. Jis sutinka, nes pagaliau gauna darbą. Jis tik po to susimąsto, kad tas jo darbas – iškeliauti į nežinomybę“ – sako Inteligento vaidmenį kuriantis T.Stirna. Pagrindinis veikėjas – tarsi sraigtelis visuomenės mechanizme. Tačiau už jį patį svarbesniu tampa jo neva atliekamas veiksmas, talpinantis protestuojančių mažumų, intelektualų, ore dvelkiančio romantizmo idėjas. Semiono tikslas, pasak Tomo Rinkūno, vienas – „kad griečiau jį palaidotų“, o spektaklyje veikiau kalbama apie greitai sukuriamą propagandinę mašiną. Apie mašiną, į kurios spąstus pakliūti taip paprasta.

Satyrinė pjesė aktoriams – galimybė iš naujo atrasti patį žanrą, savąjį priėjimą prie teksto. Tai, pasak aktorės Agnės Šataitės, repeticijų metu ir yra įdomiausia – „buitį paversti magija, iliuzija, stebuklu. Kaip tai padaryti? Įdomiausia, kad tai nėra socialinis teatras, pagrindinė tema nėra savižudybė, nekalbama apie žmogaus mirtį, nuopuolį. Mes bandom sukurti tų žmonių pasaulius. Kokie jie yra? Groteskiški, spalvingi ir įdomūs“.

Tekstą parengė LMTA teatrologijos IV kurso studentė Kamilė Žičkytė

Mus remia:

Balto print Libravitalis Kultūros taryba Lietuvos respublikos kultūros ministerija