R.Tuminas: “Tegyvuoja akademiškumas”

Vos daugiau nei prieš savaitę grįžusio iš Maskvos, kur vadovauja garsiam J.Vachtangovo teatrui, režisieriaus Rimo Tumino laukia artėjanti “Žuvėdros” (pagal Antoną Čechovą) premjera Valstybiniame Vilniaus mažajame teatre. Spektaklį, padedami mokytojo, statė jo auklėtiniai - pernai Lietuvos muzikos ir teatro akademiją baigę kūrėjai.

Apie meilės formas

- Kaip jauniesiems aktoriams pavyko susigyventi su dvasingais ir brandžiais A.Čechovo personažais?

- Džiugu, kad buvo kuriami ne charakteriai, o galvojama apie žmogų. Sutapatinti save su juo, o jį supratus vėl sugrįžti į save ir likti savimi - sudėtingas procesas. Norisi patogiau, prisidengiant kitu, pačiam liekant nepažintam.

Apsinuoginimo, atvirumo, išpažinties aktas gąsdina. Jie net mylėti nori kitaip. Dabar lyg ir nedrąsu paprastai sakyti “aš tave myliu”, pasiilgti, geisti, svajoti.

Anot A.Čechovo herojaus Trepliovo, “reikia naujų formų”. Kitaip pasakyti tą meilę. Galbūt drastiškai, galbūt tampant už plaukų, galbūt lendant po sijonu, galbūt į stalą daužant. Visaip galima. Bet iš pradžių - mylėkime, svajokime, ilgėkimės, o tada visa kita.

Gal ir drąsiau reikėjo man elgtis. Bet aš kol kas bijau jiems šį kelią siūlyti, gal kiti, drąsesni, pasiūlys. Aš truputį konservatyvus, gyvenu praeitimi. Istorija man įdomiausia. Kuo daugiau keliauji atgal, tuo daugiau gali pamatyti priešais save. Šios dienos kaip ir nėra. Aš apie ją negalvoju. O ten, toje praeityje, - labai šviesu. Jei tamsu, tai mes norime įšviesinti ją, padaryti skaidrią, vaiskią, įdomią, gražią, kad šiandien galėtume ieškoti kitų žemių. Kad galėtume pakilti ir jau šiandien turėtume tą praeities šviesą, perskrosti tą pačių susikurtą niūrią atmosferą.

Džiugina, kai aktoriai suvokia žmogaus likimą, valdo istoriją ir joje gyvena. Tada įvyksta didžiuliai stebuklai. Ir gėriesi jais, ir džiaugiesi, ir slapta jau projektuoji į ateitį (nežinia kokią), bet supranti, kad štai be jos ar jo negalėsiu padaryti vieno ar kito.

Dabar jungiasi dvi jaunimo kartos. Teatre - visiškai naujas derinys, nauja kūrybinė jėga, formuojasi karta, kuri, matyt, ir nulems ateitį. Su manimi ar be manęs - tai man nebesvarbu. Džiaugsiuosi kiekvieno sėkme bet kur.

Aktorius lygu taksistas

- Kiek spektaklis “Žuvėdra” pakito nuo tos dienos, kai pirmą kartą buvo pristatytas teatro debiutų festivalyje “Tylos!” praėjusią vasarą?

- Spektaklis gal buvo daugiau provokuojantis, drąsesnis. Kaip jaunystės iššūkis. Dabar jis tampa sukauptesnis, akademiškesnis. Manęs čia reikia daugiau kaip pedagogo, ne kaip režisieriaus. Ir aš tam turiu kantrybės. Skrybėlė man gal nenukris, jeigu neįrodinėsiu, kad aš ir režisierius - dar vis gyvas ir dar vis galintis. Tegyvuoja akademiškumas! Geriau, kaip sakoma, gyva nesėkmė negu miręs šedevras. Tai jiems pravers ateity.

- Kaip vertinate, kad dalis jūsų studentų dirba ne tik teatre, bet ir televizijoje?

Jau susitaikiau. (Šypsosi.) Tik vis jiems sakau: “Jūs luktelkite, neskubėkite”. Suprantu, kad gyvenimas gena juos. Jie sudėtingai gyvena. Net neįsivaizduoju, kaip jie išgyvena. Velniškai talentinga mūsų tauta. Tiek gražaus aktorinio jaunimo! Su televizija jiems patiems reikia tapti agentais. Gaila, kad Lietuvoje tarp teatro ir televizijos nėra tarpusavio kultūros. Juk televizijos atstovai puikiai žino, kad aktoriai teatre turi etatą, socialines garantijas, tačiau vis tiek vilioja, žada, paverčia juos įkaitais...

Čia didelė kultūros stoka. To Rusijoje, pavyzdžiui, nėra. Ten mes tiesiogiai bendradarbiaujame su televizijos kanalais, kino kompanijomis dėl daugelio aktorių, deriname, bandome numatyti repertuarą iki sezono pabaigos, kad aktoriams būtų patogiau, kad žinotų teatro laiką. Ir aktoriams teatras lieka pirmaisiais namais.

Dabar, kai mūsų šalyje sustojo daugiau kaip 200 projektų, visi sugrįžta į teatrą. Kartu ir smagu, ir gaila. Aš už, kad aktoriai galėtų dalyvauti, užsidirbti, tik prašau juos būti išrankius, neatsisakyti vertybių, neatiduoti ten visko, ką užaugino akademijoje. Tai sudėtingas procesas, bet aktoriaus tokia profesija. Jis kaip taksistas, turi priiminėti užsakymus ir visur spėti, nežiūrint į kelius - užpustyta ar nepravažiuojama. Reikia turėti sveikatos, nuovokos, pasiaukojimo.

Dosnus amatas

- A.Čechovo “Žuvėdroje” veikiantis Trigorinas sako: “Būna, kad žmogus dieną ir naktį nuolat galvoja apie mėnulį”. Kieno tai simbolis?

- Kiekvienas iš mūsų turime savo mėnulį. Vis ir noriu savo aktoriams pasakyti, kad tai apie juos. Mėnulis - tai tas kūrybinis verpetas, į kurį jie įžengė ir iš kurio tu niekad neišeisi. “Štai ir mes papuolėme”, - sako Nina “Žuvėdroje”. Tiktai reikia kantrybės ir nešti savo kryžių. Mano auklėtiniai supranta, kad jau įėjo. Tai - skausminga, ilgesinga. Tačiau ilgesys provokuoja grožį, taurina aktorių. Pagrindinė misija - virsti žmogumi ir daryti tai, kas tikra, didinga ir amžina.

- O kas jums yra dėstytojavimas?

- Tai sunku, tai - vargas, nors kiekvienąkart noriu jį paversti žaidimu. Žaidimu su savimi, žaidžiu su jais. Vis dėlto apie 80 proc. savo kūrybinio laiko aktorius praleidžia repeticijose ir nieko nėra gražiau už tas 4-5 valandas ateiti pažinti tų žmonių. Dėstytojavimą pavadinčiau žmogaus tyrinėjimo institutu. Tai palaiminga profesija - einu pažinti žmogaus, o kartu ir savęs.

O kad ši profesija taptų dosni, reikia tą pažinimo procesą paversti žaidimu. O tam reikia daug pastangų. Laikui bėgant įsimyli, prisiriši. Aktoriai tampa teatru, negali be jų. Plyštame, mūsų gal ir per daug. Bet yra minčių, kaip išgyventi, kaip juos ateity išlaikyti. Nelengva situacija. Bet - o kada ji mums buvo lengva? Krizė, krizė... Aš kiek teatre dirbu, ta “krizė” visąlaik pas mus buvo. Ir mes prie jos jau pripratę. Nereaguoju. Mus tai grūdina. Kartu šis fonas išryškina, kas yra kas, kas yra tikra.

Ligos diagnozė - teatras

- Kas keičiasi, kai ateina suvokimas, kad meilė teatrui tapo pagrindiniu darbu?

- Prieš kurį laiką sutikęs žmogų, į jo klausimą “kur eini”, visada sakydavau “į teatrą”, ir kartą visai netyčia į tą patį klausimą atsakiau “einu į darbą”. Matyt, natūraliai tai pasakiau...

Visgi praeina laikas ir tas darbas, įgūdžiai, patirtis vėl virsta kūryba. Abejonių, nusivylimų metu padeda tas, vadinkime, meistriškumas. Jis - tarsi laikinai tave palaikantis saugiklis, tarsi įgauni deguonies. Vėliau tai vėl virsta kūrybiniu procesu. Manau, tai - natūralus gyvenimo bangavimas.

- Ar pagalvojate, ką veiktumėte, jei pasaulyje nebūtų teatro?

- Kartais paklausiu savęs: gal tu ligonis? Visur įžiūriu teatrą, veiksmus, kuriuos kadruoju, komponuoju, net noriu patvarkyti. Į žmones žiūri kaip į personažus, transformuoji juos į kažką ir pritrauki prie teatrinio vaizdo. Yra ta liga... Bet nenutrūkčiau. Statyčiau, projektuočiau. Gal sodininku būčiau. Teatras juk - gamtos dalis. Jis nesugalvotas, natūralus, gimęs po dangumi, gamtos erdvėje.

Svarbiausia - diplomatija

- Ar dirbdamas Maskvoje ilgitės Lietuvos?

- Jaučiuosi bendrame teatre. Lyg vienuose namuose. Ar būčiau čia, ar Švedijoje, ar Anglijoje, egzistuoja bendras Europos teatras. Tie pasauliai atrodo skirtingi, bet jis - vieningas.

Kadangi niekada nė minutei nepamirštu, kad aš - lietuvis, aš kaip tik ten pasijuntu tvirtesnis nei Lietuvoje. Vidiniai ryšiai ten net stipresni. Todėl tas ilgesys nėra vedantis į liūdesį. Jis kaip tik provokuoja veiksmus. Net savotiškas patriotizmo, garbės jausmas atsiranda.

Pusmečio darbas Maskvoje buvo labai produktyvus, išleistos keturios premjeros. Teatrui tai buvo didelis išbandymas, kartu - kūrybinis pakilimas. Nesitikėjau, bet teatras išėjo į sezono lyderius. Aš kaip narkobosas, kuris nori pripratini prie narkotikų. Kai reikės išvažiuoti, jie jau patys ieškos ir ras to “narkotiko”.

Taip pat man svarbu buvo juos užkrėsti pačia Lietuva. Buvo toks epizodas su kino žvaigžde aktoriumi Vasilijumi Lanovojumi. Jis toks komunistuojantis: Amerikos jam nė neminėk, o Europos jis išvis nekenčia. Ir viso mūsų Pabaltijo. Tad, žinoma, ir į spektaklį skeptiškai žiūrėjo. Po premjeros jis priėjo prie manęs ir pasiūlė išgerti vyno taurę už Lietuvą. Aš paprašiau tą pakartoti garsiai ir visiems. Jis sutriko minutei: “Kodėl gi? Galiu”, ir pakėlė tostą už Lietuvą.

Pagalvojau: “Čia ir yra tas mažas žingsnis, taip mes ir turėtume veikti”. Tik taip Lietuva bus pripažinta - ne ieškant priešų, o per tai, ką mes turime, teatrą ar sportą, nesvarbu. Diplomatiniais sugebėjimais, kantriai, saikingai, mylint visas tautas. Tolerantiškumas yra mūsų ginklas. O padaryti galime daug.

Gintarė ŠATKAUSKAITĖ ("Respublika")

Mus remia:

Balto print Libravitalis Kultūros taryba Lietuvos respublikos kultūros ministerija