Rimo Tumino "Dėdės Vanios" atspindžiai rusų spaudoje
Rusijos teatralai netveria džiaugsmu: tik prasidėjęs naujasi sezonas jau įvardijamas kaip vykęs, kadangi jį puošia ypatingo ryškumo žvaigždė - Rimo Tumino režisuoto spektaklio „Dėdė Vania" premjera jo vadovaujamame Maskvos Vachtangovo teatre.
Antono Čechovo pjesės „Dėdė Vania", kurią Maskvos Vachtangovo teatre pastatė jo vadovas lietuvių režisierius Rimas Tuminas, premjera įvyko pirmąjį rugsėjo savaitgalį. Iškart po jos solidžioje rusų spaudoje ryškiausi dabartiniai rusų teatro recenzentai vienas per kitą skubėjo paskelbti pasauliui, kad rampos šviesą išvydo dar vienas itin vertingas sceninio meno šedevras.
Iškart po premjeros kaip iš gausybės rago pasipylė recenzijos - visos pozityvios ir stebėtinai panašios. Iš jų matyti, kad tiek Rimo Tumino veikla Vachtangovo teatre, tiek ją supančios intrigos, ir, galiausiai, naujausio spektaklio „Dėdė Vania" gimimas pelnė pavydėtinai intensyvų ir aistringą Rusijos teatralų dėmesį. Netgi spektaklio juodraščio, anksčiau rodyto „artimiesiems ratams", vaizdo įrašai gerokai iki premjeros paplito plačiai ir už šalies ribų, jie buvo intensyviai aptarinėjami.
Tai suprantama: visiems, kas šiek tiek pažįsta Rusijos teatro gyvavimo ypatumus ir Vachtangovo teatro peripetijas, buvo įdomu, ar „suvalgys" šis rusų tautinio teatrinio konservatyvumo bastionas dar vieną režisierių, išdrįsusį mėginti jį prikelti iš rutinos, ar ne. Audringai buvo aptarinėjamas ir naujojo vadovo iš Lietuvos konfliktas su teatro veteranų pulkeliu, „puošęs" praėjusį sezoną. Priešingų Vachtangovo teatro trupės stovyklų („už" ir „prieš" Tuminą) peticijos, kaip jau ten pridera, nukeliavo valdiškais keliais į pačias valdžios aukštumas, ir iš tų aukštumų, kaip deus ex machina, netikėtai nusileido tikras stebuklas: valdžios (kultūros ministro Avdejevo asmenyje) atsiprašymas režisieriui už jo patirtus nepatogumus ir aukščiausiasis palaiminimas toliau vadovauti teatrui ir sėkmingai jame kurti.
Tad spektaklio „Dėdė Vania" gimimą Vachtangovo teatro scenoje lydėjo beveik nesveikas visuotinis susidomėjimas - kokiu kūrybiniu poelgiu atsilieps lietuvis režisierius į aukščiausiojo malonę, ar ir toliau diktuos savo valią ir savąjį teatro supratimą, ar vis tik palūš, ir pradės koketuoti su menama tradicija ir nemariais trupės konservatoriais. Ta aplinkybė, kad visi Rusijos teatrai intensyviai ruošiasi paminėti Antono Čechovo 150-ąsiais metines, šią intrigą dar labiau kaitino.
Kokiu entuziazmu atsiliepė raštingoji rusų teatro mintis į faktą, kad Tuminas ne tik nepalūžo, bet ir sugebėjo naujuoju spektakliu nustebinti žinovus, užkariauti publiką ir teatro trupę, galima spręsti iš komplimentų, kurių recenzentai ypač nepašykštėjo:
„Dėdės Vanios" premjera Vachtangovo teatre - tai neeilinis teatrinis įvykis." (Aliona Karas: „Paminklas liūtui. Vachtangovo teatre suvaidintas „Dėdė Vania". - „Rosijskaja gazeta").
„ ... Akivaizdu, kad tai - svariausias Vachtangovo teatro spektaklis, palyginus su jo pastarųjų penkiolikos metų blankia kūryba, ir kad lietuvio Rimo Tumino meistriškumui, vadovaujant Vachtangovo teatrui, nėra alternatyvų ... " (Romanas Dolžanskis. „Rimas Tuminas atvėrė akis, žvelgiant į Čechovą. „Dėdė Vania" Vachtangovo teatre". - „Kommersant").
„ ... Įvykus „Dėdės Vanios" premjerai belieka konstatuoti, kad Rimo Tumino paskyrimas garbaus Vachtangovo teatro vadovu yra mūsų Kultūros ministerijos išmintingiausias ir drąsiausias pastarųjų metų poelgis ... " (Marina Davydova. „Tuminas - kitoks, nei Nekrošius: jis - rusiškos sielos". - „Izvestija").
„ ... Skandalingą istoriją, kai sezono pabaigoje Rimas Tuminas per plauką vos neprarado savo posto, vainikuoja netgi ne riebus taškas, o ryškus pergalingas šauktukas. „Dėdės Vanios" premjera parodė, kodėl didžioji dalis teatro trupės taip ištikimai rėmė šią personą. ... " (Glebas Sitkovskis, „Angelams girdint".- „Trud").
„ ... Judrus, spalvingas, kupinas muzikos ir efektingų, kone estradinių epizodų - toks yra šis Tumino spektaklis, tuo pat metu pateikiantis ir itin nihilstišką Čechovo kūrybos traktuotę ... ". (Olga Jegošina. „Saulėtoji tragedija. Rimas Tuminas pradėjo sostinės Čechovo kūrybos sezoną su „Dėde Vania". - „Novyje izvestija" ).
„ ... Ar kartais spektaklyje nepasigedome Čechovo kūrybai būdingo stojiškumo, autoriaus brandinto kančios prasmingumo? Visa tai esti su kaupu spektaklyje skambančioje nuostabioje Fausto Latėno muzikoje, kuri nuolat lydi personažus ir sieja mus su jais. ... " (Marija Sedych, „Išgerkime, aukle! Vachtangovo teatras pradėjo sezoną Rimo Tumono režisuoto „Dėdės Vanios" premjera". - „Itogi").
„ ... Nepaisantis rusiškųjų stereotipų lietuvis Rimas Tuminas savo spektaklyje parodė, kokie iš esmės nepatrauklūs ir absurdiški yra Čechovo kūrybos personažai ... " (Ala Šenderova, „Dėdė Vania suvalgė savo kaklaryšį". - infox.ru).
Recenzentai pažymi Adomo Jacovskio sukurtos spektaklio scenografijos netradiciškumą, jos funkcionalinę ir prasminę svarbą:
„ ... Adomo Jacovskio sukurtas šio spektaklio scenovaizdis iš tiesų perteikia tą būseną, kurioje buvo paskendęs Vachtangovo teatras iki tol, kol į jį įžengė ponas Tuminas: pompastiškas dvigubas scenos įrėminimas ženklina būtąją šlovę ir klestėjimą, o jo viduje - nykumu ir beviltiškumu dvelkianti erdvė.
Ūkis akivaizdžiai sunykęs: personažai įsikūrę šalia varstotų, čia pat aprūdijęs ratuotas plūgas, kuriuo važinėjama po kambarį, pianiną dengia storas dulkių sluoksnis, grėmėzdiška sofa įgriuvusi, ir sodo gilumoje būtos didybės simbolis - liūto skluptūra. ... " (R.Dolžanskis)
„ ... Dvigubas portalas įrėmina Čechovo personažų buveinę tarsi elegantšką monochrominį raižinį. Iš sceninės erdvės gelmių sklinda paslaptingi ūkai, skleidžiantys metafizinio siaubo dvelksmą ir gaubiantys lūto skulptūrą. Apkrautas lentomis, nušiuręs nuo lietaus, šis liūtas vis dar tebėra praėities didybės simbolis. ... " (A.Karas)
„ ... Šįsyk Tuminas nebuvo ištikimas sau, ir savojo nuolatinio scenografo Adomo Jacovskio rankomis nesiryžo scenoje statyti sunkiai protu suvokiamų statinių ar bokštų, ką jis sėkmingai darydavo kitais atvejais, kai dorodavo rusų klasiką. Sceną užpildo atvira tuščia erdvė, kurios gilumoje - mūrinio liūto stovyla, kurią per tris sceninio laiko valandas taip niekas ir neaplankys. Dešiniame scenos krašte - varstotai kaip užustalės ir sangulavimo vieta. Kairiajame - odinės kanapos neparadinė pusė. Jokio pertekliaus. Vien tik tai, kas asmeniška. ... " (M.Rajkina)
Ypatingo recenzentų dėmesio šįsyk pelnė Fausto Latėno muzika, nuolat skambanti spektaklyje:
„ ... Spektaklio programoje tarp atlikėjų nėra paminėtas dar vienas svarbus veikėjas. Tai - Fausto Latėno sukurta muzika, kuri, priešingai nei kiti personažai, nė karto nepasitrauks iš scenos. Ji ypač prašmatniai vainikuoja pirmąją spektaklio dalį, kai Jelena Andrejevna drauge su Sonia keturiomis rankomis spaudinėja seno pianino klavišus. O salėje aidės tik tarškaliukų, kuriuos čia pat tranko Astrovas su dėde Vania, traškesys. ... " (M.Rajkina)
„ ... Pakalbėkime apie operą. Tumino pastatytos Čechovo pjesės vyksmą nuolat lydi kartais slogūs ir ūkanoti, kartais - egazaltuoti ir groteskiški Fausto Latėno muzikos motyvai. Jie skamba kartais kaip fonas, o kartais - kaip disonuojantis akompanimentas. Visa tai panašu į mechaninį operos teatrą, šimtmečio eigoje transformuotą į Čechovo pjesės skambesį. Šis sprendinys atskleidžia esmę: dėka tokios muzikos, ir atviros, itališko stiliaus aktorių vaidybos „į publiką", Čechovo pjesės tekstas skamba ne kaip įprastas „nuojautų ir poteksčių vėrinys", bet tarsi ideali „opera" - uvertiūrų, arijų, duetų ir chorų idealus virtuoziškas derinys. ... " (A.Karas)
„ ... Šią nerimastingą ir slogią atmosferą, kurią žymia dalimi lemia įvairialypių Fausto Latėno melodijų kaita, galima būtų įvardinti kaip lietuvių režisūros firminį stilių. ... " (R.Dolžanskij)
Recenzentų gausiausių komplimentų sulaukė Vachtangovo teatro žvaigždė Sergejus Makoveckis, sukūręs pagrindinio pjesės veikėjo Voinickio (dėdės Vanios) vaidmenį ir šiuo darbu, anot jų, pasiekęs dar didesnių talento aukštumų:
„ ... Kalbant apie dėdės Vanios personažą, tenka pripažinti, kad tai yra sėkmingiausias spektaklio komponentas, ir jo atlikėjo Sergejaus Makoveckio geriausias pastarųjų metų vaidmuo. Toks dėdė Vania, kuriam lemta buvo pasenti taip ir nesubrendus, kiekvieną gyvenimo akimirką pasirengęs kažkokioms neaiškioms „bausmėms", naivus ir betarpiškas, yra kontraversija kitiems šio personažo pastarųjų metų variantams. ... Vaidmens struktūra nėra sudėtinga, ir tuo pat metu tai nelengva užduotis atlikėjui, kurią įveikti gali tik ypatingo talento artistas, kuo ir pasižymi ponas Makoveckis... " (R.Dolžanskis)
„ ... Sergejus Makoveckis, regis, sukūrė vieną iš labiausiai įsimintinų savo kūrybinės biografijos vaidmenų. Anot Heidegger´io, jo būvimas scenoje yra totalus; dėdė Vania - tarsi gyvybingumo versmė, tai - sugebėjimas atliepti į aplinkinį pasaulį visa organizmo esybe, apart bet kokių išprotautų ir racionalių prisitaikymo priemonių. ... Jis tarsi kempinė akimuliuoja savyje visą supantį pasaulį, lyg neturėtų odos. Tai yra ypač retas teatro reiškinys. Ko gero, teko pamatyti pirmąjį tokį spektaklį, kuris realiai motyvuoja, kodėl pjesė turi dėdės Vanios vardą. ..." (A.Karas)
„ ... Sergejaus Makoveckio vaidyba yra geniali. Sunku sutvardyti norą apdainuoti kiekvieną jo pasirodymą, kiekviena galvos judesį. Visame tame regimi moderniosiose scenose jau seniai neberodomi išgąsčio kupini, juokingi ir beprasmiai išgyvenimai, ypač sugretinus juos su tariamai didinga, tačiau iš esmės tokia pat niekine žmogaus misija, kokią demostruoja profesorius Serebriakovas. ... Kaip visa tai tuo pat metu ir juokinga, ir tragiška! ... " (G.Zaslavskis)
Daug rašoma ir apie kitų spektaklio vaidmenų atlikėjus, kurie sulaukė įvairaus dėmesio ir nevienodo įvertinimo. Dera atkreipti dėmesį, kad ypatingai pažymėtas teatro žvaigždės-veteranės iš priešiškos Tumino vadovavimui kohortos - Liudmilos Maksakovos - vaidmuo (ji vaidina dėdės Vanios motiną):
„ ... Beje, anaiptol ne pagrindiniai personažai pateikė daugiausia stagmenų. Trupės veteranės Galinos Konovalovos suvaidinta senolė auklė Marina pateikta kaip klykaujanti pudruota susenusi koketė, savotiška sukriošusi undinė. Teleginas (jį vaidina Jurijus Kraskovas), pasitelkęs Čaplino stiliaus „katiliuką" ir juokdarišką elgseną, atsisake rusiškojo kampininko tipažo tradicijų.
„Sena varna" Marija Vasiljevna puikuojasi ekstravagantišku peruku ir prašmatnia suknia, kurios skvernus nuolat kilnoja tarsi kabareto žvaigždutė; ją vaidinanti Liudmila Maksakova didvyriškai demonstruoja savo personažo aklą susižavėjimą profesoriumi Serebriakovu, paskui kurį ši vampyrė pasišovusi netgi nešioti jo portfelį.
Vladimiras Simonovas savąjį profesoriaus vaidmenį pateikia kaip karikatūrą ... Jelena Andrejevna, kurią vaidina Ana Dubrovskaja, yra šalta, graži ir išdidi: šviečia, bet nešildo ... Sonia (Jevgenija Kregždė) - kokybiškas vaidmens variantas, vertas būti eksponatu rašytojui skirtoje parodoje. Jaunasis Artūras Ivanovas vaidina Astrovą ne itin raiškiai; tie, kam pavyko šiame vaidmeny regėti Vladimirą Vdovičenkovą, jaučiasi daugiau išlošę ... " (R.Dolžanskis)
„ ... Liumila Maksakova, sukūrusi spektaklyje „maman" vaidmenį beveik be teksto, ne sykį pelno ovacijų pliūpsnius. Jos taupios replikos ir ugningi žvilgsniai, pridengti „emasipuoto stiliaus" tamsių akinių stiklų, akivaizdžiai rodo, kad ši poniutė pati noriai pultų profesoriui Serebriakovui į glėbį ... " (G.Zaslavskis)
Vertindami paties „iškilmių kaltininko", spektaklio režisieriaus ir Vachtangvo teatro vadovo Rimo Tumino esminį ir lemiantį indėlį į šį neabejotinai sėkmingą pastatymą, ir įvardindami jo koncepciją, stilistiką ir netgi žanrą, recenzentai demonstruoja plačią nuomonių įvairovę:
„ ... Šįsyk Tuminui pavyko išmėžti iš Čechovo kūrybos ypatingą tirpalą, pasižymintį linsminančiomis ir isteriškai dirginančiomis savybėmis. Žinovams sunku tiksliai įvardinti, kokie yra šio subtilaus mišinio komponentai, tačiau jų poveikis yra išties svaiginatis ... " (M.Rajkina)
„ ... Tuminas Maskvoje visuomet buvo ir yra svetimas. ... Dėdė Vania, kurį Tuminas sukūrė aktoriaus Makoveckio garbei - taipogi svetimas, atvykėlis. Mat, jo vidinio dvasinio buvimo šalis yra visai kitur nei visų kitų Čechovo personažų. ... " (A.Karas)
„ .. Rimo Tumino sukurti Čechovo personažai nuolat dvejoja, prieš ką nors pasakydami ar nuveikdami; regis, jie patys nenutuokia, kas jiems netrukus nutiks. Kartais jie žvelgia vienas į kitą įtariai, tarsi mėgindami įsitikinti, kas būtent yra tas ar tai, ką jie mato. Pono Tumino akimis žvelgiant, šie „kaimiški vaizdeliai" atrodo tarsi kitokio pasaulio kreivų veidrodžių atspindžiai, todėl viso spektaklio nuotaika yra niūri ir ekscentriška. Kartais net kyla abejonės, ar tik ne sodybos gyventojų šmėklos gyvuoja scenoje? ...
... Kuluaruose jau nuskambėjo egzaltuotų replikų, neva Tuminas kažkaip ypatingai įsigilino į Čechovo kūrinio tekstą ir ten pasisėmė visų spektaklių ypatumų. Antai profesorius Serebriakovas, tardamas repliką „pakabinkite savo ausis ant dėmesio vinies", plaktuko smūgiu įkala vinį į stalą, o dėdės Vanios šūksnis „užkimšk fontaną, Vaflia!" seka po to, kai pats Vaflia taško vandenį iš stiklinės. Bet tokie „teksto atradimai" tėra triukai, ir tiek. Tačiau tokių akivaizdžių „fokusų" spektaklyje nėra daug. Rimo Tumino režisūroje dominuoja ne pastatyminiai atrakcionai, o psichologiniai paradoksai. ... " (R.Dolžanskis)
„ ... Pamačius „Dėdę Vanią", tampa akivaizdu, kad Vachtangovo teatro naujojo vadovo stilius ne tik iš esmės skiriasi nuo Nekrošiaus, bet daugeliu aspektų yra jo priešingybė. Tumino režisūros pagrindinė savybė ir dorybė yra anaiptol ne metaforiškumas (beje, „Dėdė Vania" sukurtas beveik be metaforų), o groteskas, ko Nekrošius visai nepripažįsta. Ekscentriška, bufoninė vaidyba, ironija - visa tai, ką regime čia, anaiptol nėra būdinga pastarajam ūkanotajam lietuvių genijui, o Tuminas tai valdo meistriškai. Būtent ironiškumas, kuris anaiptol ne niveliuoja, o išryškina užuojautos vertas personažų sielos kančias - tai yra šios režisūros kertinis akmuo ... " (M.Davydova)
Net nemačius šio spektaklio galima sutikti su kai kuriais recenzentų teiginiais, ir belieka pavydėti jiems patirtų įspūdžių, ir viltis, kad šio šedevro gastroliniai keliai neaplenks ir mūsų auditorijos. Ir tikėtis, kad, mūsų akimis žvelgiant, šio spektaklio apdainuotosios dorybės neišblės.
Taip pat nemačius šio spektaklio (beje, ir kitų, kuriuos ponas Tuminas sėkmingai pastatė Vachtangovo teatro scenoje) kyla įtarimas: ar tik šis kūrėjas savo kelio vingyje, nuvedusime jį toli į rytus nuo tėvynės, nebus atradęs savosios sceninės kalbos kažkokią ypatingą atmainą? Naują teatrinę kalbą, kurios jau nebeatpažins čionykštės Tumino kūrybos gerbėjai, ir kurią ne itin supranta, bet jau entuziastingai gėrisi ja Rusijos sostinės teatro meno gurmanai?
Konstantynas Borkowskis (Menų faktūra)
