Rimantė Valiukaitė: „Dabar įdomu, kas ką: aš ją ar ji mane“
2012-05-17
Nors jau įpusėjo gegužės mėnuo, ramybe ir atostogomis teatruose dar nekvepia. Ne išimtis ir Vilniaus Mažasis teatras, kuriame repetuojama naujoji Evaldo Jaro premjera „Damos vizitas“ (pagal F. Diurenmato pjesę). Spektaklis pasakos mažo ir nuskurdusio miestelio istoriją, kuomet į jį grįžta dabar jau labai turtinga Klara Cachanasian. Damos praeitis ir sena meilė įtraukia visus į intrigų kupiną situaciją, kurioje lyginama žmogaus gyvybės ir pinigų vertės. Repeticijoms ką tik persikėlus į sceną susitikome pasikalbėti su Klaros vaidmenį ruošiančia Rimante Valiukaite.
Ar šiuo metu pakanka darbų?
Iki dabar reptuojamos premjeros spalį buvo išleistas „Chaosas“ Lietuvos nacionaliniame dramos teatre Mažojoje salėje, tada kovo mėnesį – Oskaro Koršunovo „Išvarymas“. Darbas iš tiesų vyksta pastoviai, nėra taip, kad sėdėčiau be darbo.
Su „Chaosu“ jau buvote gastrolėse, kaip kitų šalių publika priima šį spektaklį?
Taip, „Chaosas“ jau važinėjo po Lietuvą, buvome Maskvoje, vasarą važiuosime į Tamperę, Helsinkį ir Lenkiją.
Maskvoje, aišku, žiūrovams buvo sunkiau, jiems reikia skaityti titrus, o mes daug improvizuojame, iš sceninio veiksmo gimsta gyvybė. Bet jie priėmė, juokėsi, po spektaklio atėjo, dėkojo. Šiaip sunku pasakyti apie tą priėmimą, norisi Suomijoje pasitikrinti, ten juk šią pjesę minitnai žino.
Kitas dalykas, mes vaidinome kovo 5 dieną, kuomet tankai po miestą važinėjo. Tai jautėsi: visi susinervinę, skambina, kad negali atvažiuoti, metro stotelės uždarytos. Vakare po pasirodymo išeiname, matome, kaip žmones gatvėse gaudo. Baisoka...
Iš pastarųjų sukurtų vaidmenų kurį išskirtumėte kaip artimiausią ar vertingiausią pačiai sau?
Vėlgi galima išskirti vaidmenį „Chaose“. Tai buvo nuostabus repeticijų periodas, - puikus komandinis darbas. Patys su savim daug dirbome. Vertinga, nes ten stengeisi bėgti nuo teatro, nesistengti gilintis, kaip sakė Yanna Ross ir daugelis kitų režisierių: norisi kinematografiškos vaidybos, ne teatrališkos (blogąja prasme), ieškoma tiesos. Tai buvo nauja, įdomu, smagu. Ir kiekvieną kartą smagu nes yra duota pakankamai laisvės improvizacijai. Ir pats mūsų branduolys Tomutė (akt. Toma Vaškevičiūtė), aš ir Dalia (akt. Dalia Michelevičiūtė)... Kas kartą yra malonu būti scenoje, stebėti ir laukti: ką duosi, ką atiduos, kaip susikalbėsi, visada matai į tave žiūrinčias gyvas akis.
Ką galėtumėte papasakoti apie pjesę „Senos damos vizitas“?
Apie repeticijas Jaras pranešė prieš metus, paskambino, pakalusė ar sutinku ir sutarėmė. Slėpė medžiagą, sakė: „Ateisi, perskaitysim visi“. Bet nuo manęs nepaslėpsi (šypteli). Susiradau internete, rusiškai, perskaičiau, patiko medžiaga, joje esanti mintis. Sunku konkrečiai kalbėti, kai dar yra mėnuo iki premjeros, tas darbo „traukinys“ dar neįsivažiavo. Nėra taip, jog viskas jau būtų atrasta, išsinagrinėta ir tik lauktum to stebuklo galutiniam sprendimui.
Kas labiausiai traukia pjesėje, juk pagal ją yra sukurta daug skirtingų veikalų, kas joje taip „pagauna“?
Pagauna, nes pati istorija yra tokia, kurią galima daugelyje žanrų išnaudoti: iš jos galima padaryti melodramą, net siaubo spektaklį, rimtą filosofinį veikalą... Neaišku, kur nuesim, bet tikrai ne į melodramą ar operetę. Tai gali būti ir pasaka, pamokanti ir iš tiesų prasminga šiais laikais. Jau vien todėl, kad ir dabar taip gyvename, vartojame. Visi nori gražiai apsirengti, skaniai valgyti, gerą mašiną turėti. Tam visi ima paskolas, niekas nežino, bet iš to noro turėti ir negalvoja, kaip jas atiduos. Mūsų tėvai kitaip gyveno, jie susitaupydavo ir tik tada pirkdavo. O su vakarietiška kultūra atėjo visai kiti dalykai. Visa pjesė apie tai ir yra: norą turėti, vartoti ir kaip tai gali užmušti žmogiškumą, moralę, - visa tai, kas yra žmogaus pagrindas. Juk tai nėra vartojimas.
Bet juk ir spektaklyje „Chaosas“ matyti ši tema, kaip jos skiriasi?
Ten („Chaose“) vaizduojamas šiuolaikinių moterų gyvenimas. Kalbama apie mūsų bėgimą nesustojant, apie žmoguas nervinės sistemos išbalansavimą, kuomet trapiausia būtybė gali pratrūkti ir viską sudaužyti. Tai - jau šiuolaikiškesnė pjesė.
Ar šis Jūsų personažas turi ką nors bendro su jau kurtais vaidmenimis?
Tokių vaidmenų... Sunku per 20 metų darbo atsiminti... Na, bet kuomet kuri naują, niekad negalvoji, ką susirinksi iš senų vaidmenų. Norisi jį sukurti naują, pajausti jį būtent šitame spektaklyje, tada vaidmuo yra įdomus. „Damos vizite“ yra laisvės: lyg ir vaidini konkretų žmogų, bet jį gali savaip traktuoti, įdėti kažkokios beprotybės, pas tą moterį yra problemų ir su psichika ir su fizika (juokasi). Man visuomet įdomiau kurti sulaužytus, kitokius personažus, - ne laimingas moteris.
Dabar įdomu, kas ką: aš ją ar ji mane. Dar mėnuo repeticijų liko, jau po truputį atsiranda konkretumas. Čia demonstruoti meistrystę yra sudėtinga, - rašytojas mano personažui davė ženklo vaidmenį: ji ateina, pasako sąlygas, laukia ir išeina; laimi ir išeina. Scenų nėra daug, aktorinio diapazono ar skalės neparodysi. Nežinau, kiek ir kuo tai naudinga aktorei, bet taip atsiranda azartas, kai jauti: va, kažkur jau gal kažkas vystosi...
Koks susidarė įspūdis apie kolegas, teatrą iš jau praėjusio repeticijų laiko?
Puikus, - vienas dalykas ir visi teatrai iš tiesų yra šalia, ir su visais aktoriais mes pažįstami, ar vaidinome ar filmavomės kartu. Sunkumų iš viso nekyla. Ir Mažajame teatre visi darbuotojai, personalas... Čia yra išlikęs tas šeimos įspūdis, jausmas. Kaip našlaitė tikrai nevaikščioju, niekas neskriaudžia (juokiasi).
Ką būsimiems žiūrovams papasakotumėte apie „Damos vizitą“?
Labai baisu ką nors sakyti, juk dar mėnuo liko! Šiandien tik pirma diena scenoje. - nesinori prisižadėti. Prieš premjerą visuomet sunku ir baisu kalbėti, - atrodo prisikalbi, o užlipi į sceną ir tuščia vieta lieka. Na, čia iš tiesų yra įdomus siužetas, galbūt žmonės pasimokys ir supras, jog teisingumas neturėtų būti perkamas ir svarbiausi, visgi, yra bendražmogiški dalykai, - tikri ir natūralūs.
Ačiū už poklabį!
Kalbėjosi Sigita Ivaškaitė
Evaldo Jaro režisuojamo spektaklio „Damos vizitas“ premjera Mažajame teatre – birželio 13d. 18 30 val.
