Režisierius Kirilas Glušajevas kibirkščių ieško ir gyvenime, ir teatre

Daiva Šabasevičienė. Kodėl pasirinkote Aleksejų Slapovskį ir kas jo kūryboje Jums imponuoja?

Kirilas Glušajevas. Labiausia imponuoja tai, kad daugumoje Slapovskio pjesių veiksmas vyksta arba pagrindinio veikėjo vaizduotėje, arba atmintyje. Tame yra labai daug intymumo ir akistatos su savimi, veiksmas nėra realistinis, nuolat jaučiame žmogaus vidinius išgyvenimus. „Batraištyje…“ visas veiksmas vyksta praeityje. Ta akistata su savimi iš pradžių atrodo labai linksma ir žaisminga, bet galų gale prisikapstome prie to, kodėl personažas šiandien jaučiasi blogai, kodėl jis yra nelaimingas. Kitose šio autoriaus pjesėse taip pat vyksta įdomi personažų analizė. Šis autorius kuria kamerines ir intymias erdves, atkreipia dėmesį į tuos dalykus, kuriuos kartais apeiname, vadindami juos smulkmeniškais, gėdingais, nereikšmingais, nors jie slypi mumyse. Jo kūryboje visada gali surasti, kur yra žmogaus žaizda, kas jį verčia jaustis nelaimingu: tai slypi arba praeityje, arba praeityje, arba ateityje.

Daiva Šabasevičienė. Kaune neseniai pastatėte Ivano Vyrypajevo „Sapnus“. Ar tai sutapimas, ar dėsningumas statyti šiuolaikinius rusų autorius?

Kirilas Glušajevas. Čia dėsningumas, paremtas skirtingų medžiagų išbandymu. Vyrypajevą stačiau kaip tam tikrą eksperimentą. Prie tokios medžiagos prisiliečiau pirmą kartą. Muzikos akademijoje mes panašių medžiagų neanalizavome. Klasikinėse medžiagose akivaizdus siužetinis pradas. Vyrypajevo tekstai – eufemistiniai. Jis sąmoningai slepia prasmes, jas apverčia aukštyn kojomis. Iš čia atsiranda juokdarystė. Ją galima kildinti iš viduramžių ar iš stačiatikių “jurodyvyj” (religiniai juokdariai), kurie, atrodo, kalba visiškus niekus, bet vis dėlto priverčiantys įsiklausyti. Slapovskis – dvasiai, Vyrypajevas – smegenims. 

Daiva Šabasevičienė. Kuo “Batraištis…” išsiskiria iš kitų jo medžiagų?

Kirilas Glušajevas. Tai pirmoji jo pjesė. Veiksmas vyksta kameriškoje aplinkoje. Uždarame pasaulyje vyksta labai svarbūs dalykai. Artimiausi žmonės ilgainiui virsta tokie patys, kaip nereikalingi baldai. Visada lengviausia mylėti katino meile.

Daiva Šabasevičienė. Kuo vadovavotės, atrinkdamas trupę?

Kirilas Glušajevas. Man rūpėjo aktorių branda, sugebėjimas aukotis, savarankiškumas. Jeigu yra svarbi tema, bendravimo ribos išsitrina. Kaip ir kiek mes galime būti drauge? Mes stengiamės kartu žaisti, improvizuoti, ir tik vėliau dirbti su tekstu. Man labai svarbu išsaugoti aktorių savarankiškumą. Svarbu nuoširdumas, buvimas kartu. Svarbu, kad būtų smagu.

Daiva Šabasevičienė. Ką laikytumėte savo mokytojais?

Kirilas Glušajevas. Man labai patiko Kristiano Lupos “Kalkverkas”. Tumino estetika man nėra labai artima, jo kūryboje daug tapybos. Nors, pavyzdžiui, “Vyšnių sodas” – nuostabiausias spektaklis. Tai lyg animacinis filmas su visiškai išgyventa psichologija. Labai įdomus koliažas. Man labai patinka Koršunovas. Anatolijaus Vasiljevo “Serso”, “Šeši personažai ieško autoriaus” ir Platono “Valstybė” (nors mačiau tik video). Ne vieną kartą esu skaitęs visas Anatolijaus Efroso knygas. Patinka skaityti Jurijaus Liubimovo repeticijų stenogramas. Man imponuoja trys lenkų aktoriai: Tadeuszas Łomnickis, Zbigniewas Cybulskis, Ryszardas Cieslakas, labai daug skaičiau Jerzy Grotowskio. Tai žmogus, kuri gali stumti žmogų. Aš mėgstu Woodį Aleną, Krzysztofą Kieślowskį, Andrzej Wajda, Michaelis Winterbottomas, Eldaras Riazanovas, Aleksejus Učitelis, Martinas Scorsese,  Brianas De Palma, Francisas Fordas Coppola, Pieras Paolo Passolini.

Daiva Šabasevičienė. Ką Jums reiškia režisūra?

Kirilas Glušajevas. Tai, ką aš patyriau per trumpą laiką, geriausiai apibūdina Peterio Brooko straipsnis, skirtas Grotowskio kūrybai: “Menas kaip vežimas”. Tai yra tas vežimas, su kuriuo galima keliauti. Ne kūnu, bet dvasia. Tapti supratingesniais, domėtis tais klausimais, kurie rūpi. Pradedi repetuoti intuityviai ir tik vėliau suvoki daug svarbių dalykų. Pažįsti žmones ir pamatai, kad daugelis išgyvena panašius dalykus kaip ir tu. Ir tai yra svarbu, kartu su komanda statant spektaklį.

Daiva Šabasevičienė. Jūs – įdomus aktorius, bet renkatės režisūrą. Kodėl?

Kirilas Glušajevas. Manyje yra du poliai: juodas ir baltas. Scenoje aš nuolat galvoju, kaip atrodau bendrame kontekste. O tai yra stabdis. Nors man įdomu ir aktorystė, ir režisūra.

Daiva Šabasevičienė. Jūs energetiškai labai intensyvus žmogus. Manau, kad turite “lagaminėlį” medžiagų, kurios Jums svarbios? Kaip Jūs save matote šiandieniniame teatro kontekste?

Kirilas Glušajevas. Taip. Tai “Henrikas IV”, “Šeši personažai ieško autoriaus”. Pirandello trina realybės ribas. Slapovskio “Gimimas”, “Išvažiuoju” – nuostabios pjesės. Vyrypajevo “Valentino diena”, “ Miestas, kur aš”, “Būtis Nr. 2”. Spektaklį statysiu tik tada, jei jo tema man bus aktuali. Daviau sau įžadą nestatyti tik dėl statymo.

Daiva Šabasevičienė. O kaip jaučiatės kaip pilietis?

Kirilas Glušajevas. Mes gyvename visuomenėje, kuri nekibirkščiuoja. Labai pasigendu temperamento, o iš jaunimo – netikėtumo. Kalbant apie savo bendraamžius, viskas labai pilka, be kvapo, nėra jokio bėgimo. Viskas perdėm apgalvota, o dažnai, kaip apmaudu bebūtų, apgalvota kažkaip, lyg į balą „pirstelint”. Palaikyčiau netgi riaušes prie seimo, jeigu jos būtų motyvuotos. Žinant kontingentą, kuris šias riaušes sukėlė, aišku, tai baisu. Man baisu, kai matau visiškas nesąmones. Lietuvoje dažnai mėginama lyg su skuduru viską išvalyti ir pradėti viską iš naujo, bet šis procesas beprasmiškas. Pavyzdžiui, Vilniuje baruose keičiasi savininkai, bet jie keičia ir interjerą. O kam? Naikinami seni dalykai, bet geresni nauji nesukuriami. Tai kas yra gerai, turėtų būti tęsiama, o nestabdoma tam, kad vėl viskas prasidėtų nuo nulio. Nes kitaip aš, kaip žmogus, nuolat priverstas keistis kartu su visomis institucijomis. Iš manęs atimamas privatus gyvenimas, aš priverstas ieškotis naujų erdvių, kuriose gerai jausčiausi. O jų ir be pakeitimų yra mažai – dvi trys visame Vilniuje. Galvoju ir apie Mažojo teatro likimą: būtų svarbu miesčionišką publiką pakeisti šiuolaikiniu jaunimu. Keičiasi laikai, norisi natūralaus gyvenimo suvokimo. Juk mes gyvename čia ir dabar.

Daiva Šabasevičienė. Dėkui už pokalbį.

Mus remia:

Balto print Libravitalis Kultūros taryba Lietuvos respublikos kultūros ministerija