Mažojo teatro „Madagaskaras“, arba Veidu į jūrą

Tuos, kurie liepos mėnesį dar nespėjo išvykti prie jūros (nesvarbu kokios spalvos – raudonos, juodos ar baltos), tuos, kurie turi svečių iš kokių nors Viduržemio jūros pakrančių ar dar iš kur nors, kviečiame apsilankyti Vilniaus mažajame teatre, kuris, prisijungdamas prie programos „Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009“, parodys net tris spektaklius.

Liepos 1 dieną žiūrovai išvys Terrence McNally‘o „Meistriškumo pamoką“ („Maria Callas“, rež. Gytis Padegimas).

Liepos 2 ir 3 dienomis bus rodomas Mariaus Ivaškevičiaus „Madagaskaras“ (rež. Rimas Tuminas). Šis spektaklis abi dienas bus verčiamas į anglų kalbą, todėl laukiame visų, kurie savo svečiams nori pasididžiuoti Lietuvos teatro kultūra.

„Meistriškumo pamoka“

Po visą pasaulį keliauja ne tik teatrai, bet ir aktoriai. Nijolė Narmontaitė, kūrybinį gyvenimą pradėjusi Šiaulių dramos teatre, pratęsusi Kauno dramoje, šiandien – vilnietė. Ši aktorė užkariavo sostinės teatro žiūrovų širdis, o jos temperamentingi vaidmenys jau tapo spektaklių kokybės ženklu.

Aktoriai dažniausiai savo vaidmenis pasirenka pagal „vidinį balsą“. Paprastai tai būna kenčiantys, besiblaškantys, meilės ištroškę žemės kankiniai. Narmontaitės žemaitiškas temperamentas, sodrus, išlavintas aktorinis balsas scenoje tampa vis ryškesniu.

2000-aisiais metais jos sukurtas Marios Callas vaidmuo Terrence’o McNally „Meistriškumo pamokoje“, kurią režisavo Gytis Padegimas, tapo savotiška šios aktorės likimo dokumentika. Ji ne tik įkūnijo garsios graikės, pakerėjusios visas didžiausias pasaulio operos scenas, gyvenimą, bet pati tapo šio spektaklio heroje. Vaidintas daugelyje scenų Kaune, Vilniuje, kituose miestuose, šis spektaklis tapo Mažojo teatro spektakliu, nestokojančiu žiūrovų dėmesio.

Mažojo teatro erdvė tapo tikraisiais šios sudėtingos asmenybės namais. Čia, rodos, ir dekoracijų visai pakanka, šioje scenoje sukuriamas betarpiškas aktorės ir žiūrovų santykis. Be jokio atokvėpio aktorė pati išlaiko didžiausią meistriškumo egzaminą – kiekvieną kartą iš naujo žiūrovams tardama Callas žodžius, o savo vaidyba patvirtina jų autentiškumą.

Spektaklio siužetas paprastas: vienas po kito į auditoriją ateina mokiniai, o mokytoja vis giliau pasineria į savo užmarštin skęstančio gyvenimo svajas. Aktorė taip įsikūnija į savo heroję, kad garsios dainininkės gyvenimas tampa ne tik dokumentine drama, bet gyvenimo scenoje enciklopedija. Nuoseklus, sistemingas darbas, maksimali proto ir kūno iškrova, visapusiškas susideginimas savo vaidmenyje visais laikais buvo talentingų artistų lemtis.

Teatro, televizijos, kino žiūrovai Narmontaitę pažįsta visokią – ji moka susikoncentruoti sudėtingiausiems vaidmenims, ji savimi kuria teatrą, kurį kiekvieną kartą atranda naujai. „Meistriškumo pamokoje“ Narmontaitė maksimaliai atveria savo sielą – jai svarbu žiūrovas, kuriam rūpi ne literatūrinis teatro suvokimas, bet jausminis išgyvenimas, kurio dėka ir įvyksta tikroji teatrinė satisfakcija.

Per gana ilgą spektaklio gyvavimo laikotarpį pasikeitė ne vienas Callas partneris – ne vienas jų jau gerai žinomas Lietuvos muzikinio gyvenimo dalyvis.

„Madagaskaras“

Tikint, kad dvasiškai artimos sielos susitinka – jei ne realiame, tai pomirtiniame gyvenime – galima teigti, kad „Madagaskaro“ nuolatinis žiūrovas tikrai yra unikalusis Lietuvos keistuolis ir idealistas Kazimieras Pakštas.

Valstybinio Vilniaus mažojo teatro kelionė su spektakliu „Madagaskaras“ prasidėjo daugiau nei prieš šešis metus. Iškart užsimezgė neįtiktinai glaudus spektaklio ir žiūrovų ryšys: bilietai į „Madagaskarą“ išperkami per kelias dienas.

Vienas iš pagrindinių „Madagaskaro“ segmentų – lengvumas ir minties sklandumas, kurį formuoja ne vien šmaikštus, istoriškai šiuolaikiškas Mariaus Ivaškevičiaus tekstas. Ne naujiena, kad teatro visuma pasiekiama visų kuriančiųjų dėka, todėl vykusį spektaklį padalinti į atskiras dalis būtų neteisinga. Natūralu, kad dramos teatre sėkmė pirmiausiai siejama su režisieriumi, o šiuo atveju, „Madagaskaro“ idėjos autorius yra Rimas Tuminas. Todėl, giliai ir autentiškai gyvenęs su šia medžiaga, jis galėjo Ivaškevičiaus tekstą paversti regimu, girdimu, gyvu spektakliu. Jeigu Kazimierui Pakštui nepavyko į Madagaskarą iškeldinti tautos, tai Rimui Tuminui tikrai pavyko tapti šios idėjos dvasiniu įkūnytoju. Šiandien ši tema ne vien juokinga, bet ir skaudi, nes temos, apie kurias vystosi spektaklio veiksmas, kas kart vis aštrėja, o ateityje įgis dar aštresnių atspalvių.

Netikėtas dramaturgo proveržis, režisieriaus lengvumas, sudėtingi, bet kartu laisvi aktorių darbai – spektaklį formuoja atradimai, kada kiekvienas blakstienos krustelėjimas yra toks organiškas, kad ir žodžiai–sakiniai atrodo spontaniškomis aktorių improvizacijomis. Todėl repertuarinis spektaklis kiekvieną kartą iš naujo tampa įvykiu. Skaitydamas Kazį Pakštą, nesistebi, kad jis gali įkaitinti lakią vaizduotę. Ten viskas juokinga ir iki skausmo tikra. Jo tekstus lydi patys netikėčiausi paradoksai. Todėl ir režisieriaus nuolatinis nepasitenkinimas esamuoju laiku, situacija, rezultatu, žmonėmis tapo įprastas, kuriant savąjį teatro modelį. Tas kūrybinis nepasitenkinimas, nuolatinė dvasinė įtampa, pasirodo, yra R. Tumino teatro variklis. Šiam spektakliui karštas afrikietiškas klimatas, bananai su ananasais ar prancūziškas vynas reiškia mirtį: jame turi jaustis varganų lietuviškų lašinukų kvapas. Antraip spektaklio lietuvaitės, atsidūrusios Prancūzijoje, iš savo ridikiulių išsitrauks ne juodos duonos kriaukšlę, dešrigalį ar actą figūrai pataisyti, bet prancūziškus kvepalus. „Madagaskaras“ kupinas netikėtumų, jo mintis vitališka, gaivi, juokinga, bet tai ne situacijų humoras, o juokas iš identiškų situacijų su mūsų pasąmone, kuri be Ivaškevičiaus manieringo teksto kartu dar kontempliuoja visą socialinį, politinį, asmeninį gyvenimą. „Madagaskaras“ – pagreitinto gyvenimo padarinys. Todėl visi žiūrovai puikiai jaučiasi, nes tai jų veidrodis. O kadangi šiais laikais į veidrodį nelieka laiko žvilgtelt, visai nieko į jį pasižiūrėti gerame teatre. Ir aktoriai panašiai jaučiasi: gal ir sunku jiems vaidinti, bet režisierius padovanoja jiems mažus zondus, kurie tampa scenų jungtimis. Jie vaidina, vaidina, vaidina, o kai scena nutrūksta, prasideda tikroji improvizacija. Daugiausia duetų: partneriai keičiasi, vienas ar kitas aktorius savitai užbaigia vieną ar kitą sceną, vaizdingumui pasitelkdami improvizacinius sugebėjimus. Tai pagrįsta ne vien tekstu, bet ir plastika. Taip gimsta spektaklio gyvybė, jo vaizdingumas. Viena scena provokuoja kitą, mintį tęsia kita mintis, abiejų kūrėjų vaizduotė neribota.

Pabaigoje – šiek tiek apie pradžią. Prologas: patriarchalinė šeima – vyras ir moteris sėdi už didelio genties stalo. Ramybė, pastovumas. Motina be paliovos, amžinybės lėto laiko tėkmėje, šukuoja ilgus plaukus. Abu tėvai lyg jaunavedžiai, apsagstyti gėlėmis – ramunėlėmis: „Lietuviui visos gėlės – ramunėlės.“ Po stalu ritinėjasi jų kiaušinis – jų vaikas. Mama jame regi proto bokštą, „Basanovičių“, Tėvas – tikrą „matrosą“. Tačiau jis išeina į kunigus. Tipiška praeito amžiaus pradžios situacija. Dramaturgas teatrinio gyvenimo nesustabdo, ir Pakštas virsta Pokštu. Istorinis „atsakomingumas“ tampa menu, kai faktai įgyja interpretacijos laisvę.

Spektaklyje gausu Mariaus Ivaškevičiaus „sentencijų ir frazeologizmų“: „Ne į tą skylę savo dvasios plunksną mirkai“, „Gyvenimas pasižymi dvigubomis prasmėmis“, „Tu leidi gyvenimą saulėtame jo paviršiuje“, „Neprigulminga moteriška“, „Tiek daug prisilupau, kad net susvirduliavau“, „Jeigu jis mane atstumtų, aš Senos upe plaukčiau kartu su kitais apelsinais“, „Anei triedimo juodajame kontinente“, „Planinė migracija“, „Lietuvių pirminis–kulinarinis patriotizmas“ ir t. t. Jokių metaforų. Viskas – viena realybė.

Jaunieji? Jų čia daug. Jie čia subrendo, gal net ir senti čia pradės. Pasaulio kultūros istorijos statistika byloja apie didžiausius istorijos postūmius, kuriuos vis dėlto įvykdo gana jauni žmonės. Todėl, kalbant apie šį spektaklį, minint jų pavardes, nebūtina jais stebėtis – reikia trokšti jaunų aktorių išraiškos maksimumo, nes tokia jau gyvenimo dialektika: tik jie gali spinduliuoti tikrą teatro energiją. Vyresniųjų kūryboje daugiau galima kalbėti apie profesinių dalykų „struktūralizavimą“, amplua, sistemas. O jaunieji – lyg ta ore sklandanti nata, kurią sunku pagauti, kurią sunku paversti žodžiu. „Madagaskare“ jaunieji tiki. Jų guru ne vien mokytojas Rimas Tuminas, bet ir Kazimieras Pakštas. Lietuva jiems įsikirto į sąmonę, kaip antras gimimas. Ir nuo to niekur nepabėgsi. Marius Ivaškevičius šioje misijoje tapo lyg Mažvydo pusbroliu, mokančiu aktorius žodis po žodžio ištarti žodžius, kurie teatro auroje taptų regima dvasia.

Daiva Šabasevičienė 

Mus remia:

Balto print Libravitalis Kultūros taryba Lietuvos respublikos kultūros ministerija