Mažajame teatre premjera!

Aleksejus Slapovskis gimė 1957 m. liepos 29 d. Čkalovskoje kaime, Saratovo apskrityje. 1979 m. baigęs Saratovo universiteto Filologijos fakultetą, dirbo rusų kalbos ir literatūros mokytoju, 1981–1982 – kroviku.

Literatūra susidomėjo anksti – kūrė eiles, dainas, pirmąjį humoristinį apsakymą paskelbė žurnale „Žurnalistas“ XX a. aštuntojo dešimtmečio pabaigoje. Keletą vienaveiksmių pjesių sekė pirmasis „pilnametražinis kūrinys“ – „Myliu, mylėjau, mylėsiu“, pastatyta 1985 m. Jaroslavlio Jaunojo žiūrovo teatre.

1982–1989 m. Slapovskis dirbo Saratovo televizijos ir radijo korespondentu, 1990–1995 – literatūros žurnalo „Volga“ redaktoriumi ir grožinės literatūros skyriaus vedėju. Anksti vedęs, su žmona pragyveno 22 metus. Likęs našliu, su dukra 2001 m. išvyko į Maskvą. Čia bendradarbiavo su televizija (parašė scenarijus „Sustojimas pagal pareikalavimą“, „Penktasis kampas“, „Poskyris“) ir kinu (buvo vienas iš filmo „Likimo ironija. Tęsinys“ scenarijaus autorių), rašė scenarijus pagal savo romanus („Aš – ne aš“, „Fenikso sindromas“).

I Europos dramaturgijos konkurse už pjesę „Mano vyšnių sodelis“ Slapovskis pelnė pirmąją premiją (1994), keturiskart buvo patekęs į Bookerio prizo finalą (už romanus „Pirmasis antrasis atėjimas“, „Anketa“, „Pinigų diena“, „Gyvenimo kokybė“).

Parašė apysakas „Nuoširdus dailininkas“, „Užkoduotasis“, „Labas. Labas. Naujieji metai“, „Ugnies paukštė“, „Gitaristo mirtis“, romanus „Mes“, „Jie“, „Tai“.

Iš Aleksejaus Slapovskio pjesių geriausiai žinomos „Visų pirma, visų antra, visų trečia“, „Dvidešimt septyni“, „Blin 2“, „Nuo raudonos žiurkės iki  žalios žvaigždės“, „Mano vyšnių sodelis“, „Pjesė Nr. 27“, „Nuogas kambarys“, „Moteris virš mūsų“, „Ne toks, kaip visi“, „O“, „Vaidinimas apie teatrą“, „Nugalėtojai“. Lietuvoje pastatytos jo pjesės „Pasaulio kraštas“, „Bausti negalima pasigailėti“.

* * *

Kirilas Glušajevas: Labiausia imponuoja tai, kad daugumoje Slapovskio pjesių veiksmas vyksta arba pagrindinio veikėjo vaizduotėje, arba atmintyje. Tame yra labai daug intymumo ir akistatos su savimi, veiksmas nėra realistinis, nuolat jaučiame žmogaus vidinius išgyvenimus. „Batraištyje…“ visas veiksmas vyksta praeityje. Ta akistata su savimi iš pradžių atrodo labai linksma ir žaisminga, bet galų gale prisikapstome prie to, kodėl personažas šiandien jaučiasi blogai, kodėl jis yra nelaimingas. Kitose šio autoriaus pjesėse taip pat vyksta įdomi personažų analizė. Šis autorius kuria kamerines ir intymias erdves, atkreipia dėmesį į tuos dalykus, kuriuos kartais apeiname, vadindami juos smulkmeniškais, gėdingais, nereikšmingais, nors jie slypi mumyse. Jo kūryboje visada gali surasti, kur yra žmogaus žaizda, kas jį verčia jaustis nelaimingu: tai slypi arba praeityje, arba ateityje.

* * *

Aleksejus Slapovskis:

Savo prisiminimų teatre kiekvienas esame ir autorius, ir režisierius, ir aktorius. Dažniausiai šio teatro scenoje vaidinamas amžinas pirmosios meilės siužetas. Keista: siužetas, atrodytų, seniai išsemtas, o pjesė vis nesibaigia, virsdama tai drama, tai komedija, tai farsu. Turbūt, kol mes gyvi, ji taip ir neturės finalo; tame ir laimė, ir neviltis...

* * *

Pjesės – ypatingas literatūros ir skaitymo žanras. Dažnai girdžiu sakant: negaliu skaityti pjesių. Yra žmonių, negalinčių skaityti poezijos, joje nieko nesuprantančių. Žinoma, jei skaitytojas kvalifikuotas ir normalus, jį pasiekia ir eilėraščiai, ir proza. Tačiau netgi kvalifikuotam skaitytojui sunku skaityti pjeses. Kai kurie mano: kam jas skaityti, galima palaukti, kol jas pastatys. Be kita ko, pjesė yra taikomoji literatūros rūšis. Yra pjesių skaitymui, tačiau tai veikiau ne pjesės, o dialogai. Pjesėje labai ribotas pasakojamasis pradas, čia tik kalbamasi, todėl skaitytojui reikia nutuokti, ką dramaturgas norėjo pasakyti. Tam egzistuoja teatrai – su aktorių ir režisierių pagalba išaiškinti pjesėje slypinčias prasmes. Geros pjesės – tos, kurias vaidina daugelį metų, kurias stato daugelis režisierių, nes jose daug prasmių. Blogų pjesių arba nestato, arba jas vaidina trumpai, nes prasmių jose nedaug. Dauguma pjesių į sceną patenka dėl aktualios temos, nes teatras – tai menas, kuris privalo būti šiuolaikiškas.

„Pjesės anatomija“. Iš pokalbio su Alisa Orlova, 2009

* * *

Esu vienas trijuose asmenyse: prozininkas, dramaturgas, scenaristas. Tiesa, trečiajame asmenyje susilieja du pirmieji, tačiau nemanau, kad pačiu geriausiu būdu.

Proza man pirmoje vietoje, dramaturgija – antroje, o scenarijai – trečioje. Pirmąją pjesę rašiau kaip apsakymą. Nesisekė, nesupratau, kodėl. Trukdė mano paties-autoriaus kalba – ji dar nebuvo susiformavusi. Pradėjau ją šalinti, ir gavosi pjesė „Mylėjau, myliu, mylėsiu“. Mano ūkanotos dramaturginės jaunystės pradžioje buvo pjesė „Bijokitės memuarų!“ Ją ilgą laiką prisiminiau kaip klaidą, jaunystės nuodėmę, o po daugelio metų, kai rašiau knygą „Poskyris“, ją prisiminiau, ir perrašiau kaip prozą, paverčiau viena iš knygos dalių. Ir iškart palengvėjo. Taigi su kitų žanrų pagalba taisau tai, kas nepavyko įgyvendinant pirminį sumanymą.

<...>

Pirmasis spektaklis, kurį prisimenu – ir kurio niekada nepamiršiu – „Raudonoji gėlelė“. Iškart supratau, kad teatras – burtai. Kai suaugau, supratau, kodėl mano kaip žiūrovo debiutas taip pasisekė: siužetas apie gražuolę ir pabaidą – vienas geriausių pasaulio kultūroje. Tiesiog genialu: vaikai, kurie ilgo spektaklio metu nori kalbėtis, gerti, sisioti, kaip užburti sėdi pusvalandį, keturiasdešimt minučių, valandą! – laukia, kada gi pasirodys pabaisa, kurios tik balsas buvo girdėti. Laukimas – svarbiausias stebuklas, ir ne tik teatre. Kai ko nors lauki – verta žiūrėti, skaityti, klausyti. Kai viskas aišku iš pirmųjų žodžių – galima stotis ir išeiti.

„Apie dramos prozą ir prozos dramą“. Iš pokalbio su Svetlana Novikova, 2007

VVMT informacija

Mus remia:

Balto print Libravitalis Kultūros taryba Lietuvos respublikos kultūros ministerija