Greta Cholina: "Turime daug kultūros perlų, tik jų parodyti ir branginti nemokame"
Naujajai Vilniaus mažojo teatro vadovei Gretai Cholinai — didelių permainių metas. Iki šiol su seserimi Anželika teatro vadybos specialiste dirbusi Greta pakeitė ne vieną dešimtmetį VMT vadovavusį režisierių Rimą Tuminą. “Kūryba ir vadyba — atrodytų labai skirtingos kryptys, bet aš kažkuria prasme esu kūrybinis darbuotojas, kuriantis sąlygas meniniams ieškojimams ir kūrėjų sumanymų išpildymams”, - sakė G. Cholina.
— Greta, ar jau spėjote apsiprasti su naujosiomis pareigomis?
— Pareigos ne naujos — žmonės nauji, tiesa ne visi, bet su visais turime išmokti kartu dirbti. Mažasis teatras turi savitą gyvenimą, kurį pažinti reikia laiko.
— Režisierių R. Tuminą likti kūrybiniu teatro vadovu paskatinote jūs?
— Kitaip nė negalėjo būti: jis — Vilniaus Mažojo teatro įkūrėjas, daugiau nei 20 metų kūręs savitą teatro veidą - poetinį teatrą, teatrą žmogui, formavęs kūrybinę kryptį ir raidą, jo buvimas teatre reikalingas besąlygiškai.
— Tiesa, kad dalyvauti konkurse jus paskatino būtent R. Tuminas?
— Taip, R. Tumino kvietimas man buvo labai didelis įvertinimas.
— Kaip susipažinote su režisieriumi R. Tuminu?
— Pažintis prasidėjo nuo spektaklių, vėliau likimas suvedė Maskvoje, E. Vachtangovo teatre, legendiniame Michailo Uljanovo kabinete. Tąkart režisierius pasiūlė Anželikai pastatyti spektaklį „Moterų dainos“ su rusų aktoriais, taip apsilankymai Maskvoje tapo dažnesni. Turėjau galimybę stebėti, kaip R. Tuminas įkvepia gyvybę teatrui ir kaip jo kūryba suvaldo žmones.
Manau, kad mūsų pažintis buvo daugiau per tylą, per buvimą akimirkose ir mano atliekamus darbus. Maskvoje ir E. Vachtangovo teatro gastrolių Vilniuje metu, dalyvaujant spektakliuose ir trupių susitikimuose po jų, suvokiau, kad esu teatrinio gyvenimo branduolyje, su iškiliais ir šviesiais teatro žmonėmis. Jie nori gyventi kūryboje ir tarnauti teatrui, ir aš — taip pat, tai — savotiška priklausomybė, kurios užvaldytai visada norisi būti. Taigi labai stiprūs, ir kartu subtilūs, išgyvenimai paskatino mano dalyvavimą konkurse.
— Su jūsų atėjimu į teatrą R. Tumino pečių nebeslėgs buitiniai teatro reikalai?
— R. Tuminas yra kūrėjas, todėl neturėtų eikvoti savo laiko administraciniams klausimams. Tuo tarpu aš dešimtį metų tuo užsiimu A|CH teatre ir tai yra mano gyvenimo džiaugsmas. Kūryba ir vadyba - atrodytų labai skirtingos kryptys, bet aš kažkuria prasme esu kūrybinis darbuotojas, kuriantis sąlygas meniniams ieškojimams ir kūrėjų sumanymų išsipildymams. Mano užduotis, kad režisieriui nebūtų meninių idėjų suvaržymų, taip pat, kad jis nejustų su kokiomis užduotimis susiduriama jas įgyvendinant. Visi, esantys užkulisiuose, turi suvokti, kad tarnaujama ne režisieriui, ne scenografui ar aktoriui, o Teatrui.
— Su kokiomis mintimis pradedate darbą teatre?
— Naudodama savo patirtį noriu padėti teatrui atsinaujinti: jaučiu, kad jame daug išsibarstymo, mažai vienybės. Norisi, kad jis atgautų pakilėtą dvasią, apjungtų žmones, dirbančius šiame teatre, svarbu, kad jie tikėtų tuo, ką daro.
Matau būtinumą rūpintis teatro darbuotojais, gerinti jų finansinę padėtį, bet tai turi būti tiesiogiai susiję su darbo apimtimis, užimtumu ir augančiu profesionalumu.
Norisi didinti Lietuvos kultūros sklaidą ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Režisierių, aktorių darbai kalba patys už save. Turime daug perlų, tik jų parodyti ir branginti nemokame.
— Jūsų negąsdina Lietuvos valdžios požiūris į šalyje besiklostančią kultūros situaciją?
— Mano apsisprendimui dalyvauti konkurse įtakos turėjo naujai patvirtintos Lietuvos kultūros politikos kaitos gairės, kuriomis ir remiasi mano programa. Kultūros ministerija formuluodama tikslus, kaip vieną iš prioritetų išskiria būtinybę skatinti kultūros savireguliaciją, didinti lankstumą, efektyvumą ir kūrybinį konkurencingumą. Gairėse suformuluota vizija leidžia tikėti, jog siekiama permainų kultūros srityje ir, manau, kad tai galėtų būti įgyvendinta Vilniaus Mažajame teatre.
— Kokiomis emocijomis gyvenate šiomis dienomis?
—Jaučiuosi kaip žmogus, kuriuo tikima, kartu tai — didelė atsakomybė. Esu susikaupusi, dabar didelių permainų metas. Reikia tik kantrybės ir neskubėjimo (šypsosi).
— Kokia jums buvo besibaigianti vasara?
— Aktyvi ir darbinga, netrūko paruošiamųjų darbų nuo rudens įsibėgėsiančiame naujame Anželikos Cholinos šokio teatro sezone, intensyviai repetavome, ruošiamės spektaklio „Ana Karenina“ premjerai, taip pat ruošiausi konkursui.
— Apie laiką, skiriamą sau, nė nepagalvojote?
— Mano laimė — veikloje. Aplinkybės, kada atostogauti, o kada dirbti, man susiklosto tarsi savaime, tačiau dabar — aktyvusis laikas. Tai, kad atėjau į Vilniaus Mažąjį teatrą buvo pakankamai natūralus procesas, atrodytų pačios aplinkybės padiktavo, kuria kryptimi eiti, kad išnaudočiau savo gebėjimus, jaučiuosi reikalinga šiam teatrui. Tai suteikia galimybę augti. Dešimt metų dirbau A|CH teatre, taigi Vilniaus Mažasis teatras man yra lyg iššūkis suvaldyti kitokią organizaciją. Teatras - mano gyvenimas, todėl neskirstau savo laiko į darbą ir laisvalaikį. Jei žmonės negyvena teatru, o tik jame dirba — teatras tampa negyvas… Kas kita, kai juo gyveni, tada jis kasdienybę užpildo ir pakylėja.
— Pradėjusi vadovauti Vilniaus Mažajam teatrui neatsisakysite ir šokio teatro direktorės pareigų?
—Aš matau, kad žmonės, dirbantys Anželikos Cholinos šokio teatre, jau puikiai susitvarko ir be manęs, jie yra subrendę dirbti savarankiškai, didžiuojuosi jais: kiekvienas jų yra mano turtas. Dešimties metų įdirbis turi privalumų: kiekvienas žino, ką ir kaip daryti, mano vadovavimas A|CH teatre daug laiko neužima, todėl galiu savo jėgas skirti Vilniaus Mažajam teatrui ir tikiu, kad jie supras šį mano poelgį.
— Vasara perkopė į paskutinę dekadą, kada įsibėgėja aktyvusis teatrų senonas?
— Sezoną Vilniaus Mažajame teatre pradėsime nuo rugsėjo 14-os su A. Strinbergo „Freken Julija“, o A|CH teatre — nuo 18-os dienos su spektaklio „Ana Karenina“ premjera.
Kristina Kanišauskaitė-Šaltmerė
Zebra.lt
2010-08-23
