Eglė Gabrėnaitė: "Vaidmens laukimas ir yra vaidmens kūrimas"
Rugsėjo 24-ąją Vilniaus mažojo teatro aktorei Eglei Gabrėnaitei sukako 60 metų. Ji yra iš tų aktorių, kurie, net kurį laiką neturėdami savęs vertų vaidmenų, ryškiai spindi teatro padangėje. Net meniniu požiūriu silpnesni pastatymai, kuriuose ji vaidina, įgyja gylio arba nebanalios žaismės dėl išskirtinio talento ir asmenybės charizmos. Negali nesižavėti aristokratiška Eglės Gabrėnaitės prigimtimi ir laikysena, pagarba profesijai, negerbti kūrybinio principingumo ir idealizmo, tokio reto šiandien tarp teatro žmonių.
Arti 60 vaidmenų teatre ir kine suvaidinusi aktorė stebėtinai kukli, daugiau linkusi kalbėti apie kolegas, kuriais žavisi, o ne apie save. Jubiliejaus išvakarėse Eglę Gabrėnaitę kalbino Ramunė Balevičiūtė.
Nenorėčiau mūsų pokalbiui užduoti patetiško tono, bet kaip jaučiatės, artėjant Jūsų šventei – išsipildžiusi kaip žmogus ir kaip aktorė?
Jaučiuosi blogai. Noriu pabėgti nuo visų ir visko. Dabar dažnai prisimenu vieno savo draugo, paprasto kaimo žmogaus, eigulio, žodžius: „Kodėl galvoji, kad laimei atėjai į šitą gyvenimą? Atėjai dirbti paprastą darbą, gimdyti vaikus“...
Juk nenorėjau būti aktorė, norėjau rašyti apie teatrą. Neįstojau, nuėjau į aktorinį. Galvojau, pasimokysiu porą metų ir važiuosiu namo. Bet va – jau 40 metų teatre. Reikėtų kažkaip susumuot savo „aktorinį bagažą“, bet man ne tai svarbu. Man svarbu, koks aš žmogus tapau. O visi „geriausių“ apdovanojimai, medaliai... Baigiasi spektaklis, nusivelki blizgančią suknelę, atsisėdi tyliai kamputy ir puikiai žinai, ar tu geriausias, ar dešimtas nuo galo, ar pačiam gale. Tai, ką aš sau pasakau prieš užmigdama, joks kritikas man nepasakys. Tie septyneri metai, praleisti Maskvoje, skaitant knygutes ir bendraujant su labai įdomiais žmonėmis, vis dėlto paliko many pėdsaką.
Didžiausiu savo įvertinimu laikau tai, kai vidury nakties paskambina iš Anglijos buvęs studentas, kurį gelbėjau, kaip tik galėjau, ir sako: „Egle, aš pamiršau jums padėkot. Už tai, kad gyvas, kad negeriu, kad turiu šeimą“. Tai svarbiausia.
Dabar vienintelė užduotis, kurią sau keliu, - neprisidirbt ko nors, kad nebūtų prieš save gėda. Iš tikrųjų aktoriaus profesija yra apgailėtina, tu esi klounas, todėl labai svarbu išlaikyti savo paties nusistatytą lygį, kad netaptum juokingas, nesusireikšmintum. Turi išlaikyt blaivų požiūrį į save. Ir čia labai padeda autoironija. Aš mėgstu juoktis iš savęs – ir kuo toliau, tuo labiau. O į kompromisus neinu. Vienas tai gali, kitas – ne. Aš negaliu.
Norisi nuo visko pabėgti, kad susivokčiau, kas įvyko pastaruoju metu. Paskutiniai metai man buvo labai sunkūs. Laksčiau per keturis teatrus, - dabar galvoju, matyt, man to reikėjo. Gyvenime esu atsisakius labai daug vaidmenų, ir nė vieno nesigailėjau. Ir neseniai atsisakiau poros. Ne todėl, kad negerbčiau režisierių, tiesiog supratau, kad man to nereikia. O jeigu nereikia, aš blogai padarysiu.
Kas Jums yra pagrindinis kriterijus, motyvas?
Reikėtų turbūt sužinot iki rugsėjo 24... Svarbiausia, su kuo dirbu, o ką – visiškai nesvarbu. Galiu vaidint be žodžių, „trečią iš kairės“... Tiek altruizmo dar many likę. Bet neturiu teisės blogai vaidint, eiti į blogus spektaklius. Aš pažįstu Gricių, Žebriūną, bendravau su Žalakevičium... Girdėjau, apie ką jie kalba. Su Rolanu Bykovu visą naktį traukinio kupė prakalbėjom. Negaliu apsimest, kad viso to nebuvo. Yra įsitikinimai. Kai kuriuos tik aš žinau. Ir man tai labai svarbu. Po to, kai dirbau su Gricium, kuris stambų planą filmavo visą dieną, negaliu filmuotis, kai stovi du berniukai iš gatvės, ne operatoriai. Turiu apsimesti, kad tokia mano profesija ir turiu atlikti savo darbą? Neturiu. Kitas dalykas, kai reikia padėt jaunam žmogui, režisieriui, nes ir man daug kas padėjo. Pastaruoju metu man labai padėjo Valentinas Masalskis. Jis mane „atgaivino“, privertė imtis studentų, pradėti ką nors daryti patiems.
Kaip prasidėjo Jūsų kūrybinis bendradarbiavimas?
Su Valentu bičiuliaujamės dar nuo konservatorijos laikų, kai jis tik atėjo į Kauno dramos teatrą. Teatre yra labai nedaug žmonių, su kuriais gali pasikalbėt apie teatrą, ir tai normalu. Visą gyvenimą svarsčiau, kodėl likimas mūsų vis nesuveda su Valentinu? Aš labai gerbiu darbininkus – ar tai būtų šlavėjas, ar virėjas, ar aktorius. Valentinas teisus – teatras yra darbas. Be to, jis išmoko gyventi vienas teatre, o tai labai sunku. Atsigavau per tuos dvejus metus, dirbdama su juo. Man tikrai nebuvo svarbu nei pjesė, nei ką mes ten vaidinam. Svarbiausia buvo vėl pajusti tą altruizmą, kuris man priminė Mažojo teatro pradžią. Iki šiol mes su Valentu iki nakties galim kalbėtis apie teatrą, apie aktorystę, apie profesiją. Mažai su kuo yra apie tai pakalbėt. Man dar tėvai sakydavo, kad teatre negalima turėt draugų – ir jie buvo teisūs, – bet su Valentu užsimezgė tikra, nuoširdi draugystė. Man labai patinka, kad jis jaunesnis: jei iškildavo kokių nors nesutarimų, aš jį nutildydavau: „Aš vyresnė, daugiau žinau“. Ir tai išspręsdavo visas mūsų problemas. O kas dėl jo nuožmaus būdo ir nesitaikstymo – ačiū Dievui, kad dar yra tokių žmonių. Jis labai švarus žmogus, menininkas.
Ypatingas žmogus Jūsų profesiniame gyvenime buvo režisierė Irena Bučienė. Ką svarbiausia Jums davė Jūsų darbas kartu, bendravimas?
Labai apgailestauju ir didžiulę kaltę jaučiu prieš Ireną, kad per mažai apie ją kalbėjau. Dabar dažnai ją prisimenu. Pirmasis manim patikėjo Henrikas Vancevičius (jei ne jis, būčiau išvažiavus į Klaipėdą), ji buvo antroji. Irena specialiai man surado pjesę – tai buvo Gelmano „Akis į akį su visais“, kur vaidinom su Remigijum Adomaičiu. Jos spektakliuose sukūriau pirmuosius didelius vaidmenis. Nors ji su manim elgėsi nuožmiai, rūsčiai, mes niekada nebuvom draugės, man visada iš jos trūko gero žodžio, palaikymo, daug gražių akimirkų susiję su mūsų darbu. Visai neseniai dailininkė Virginija Idzelytė papasakojo, kaip jos kartu žiūrėjo „Antigonę“. Bučienė buvo susijaudinus, sako: „Kaip gražiai Eglė vaidina“... Virginija sako: „Tai tu jai pasakyk, jai bus malonu“. – „Ne, nesakysiu. Pasakysiu – nosį pradės riesti.“ Dabar galvoju: gal Irena buvo teisi?
Per visą gyvenimą aš nesutikau savo režisieriaus. Tai likimas. Visas mūsų kursas nebuvo kryptingai ruošiamas. Aš labai dėkinga savo profesorei Vaišytei, kuri išmokė kautis vienai.
Kaip šiandien prisimenate savo išėjimą iš Akademinio dramos teatro? „Čia nebus mirties“ buvo pirmasis Jūsų darbas su Tuminu. Kuo tas spektaklis ypatingas Jūsų kūrybinėje biografijoje?
Niekada joks teatras man nebuvo nei namai, nei šeima. Sykį genialus estų aktorius ir režisierius Mikk Mikiveris man yra pasakęs: „Aš per vėlai supratau, kad į teatrą negalima ateit su tapkėm“. Teatras yra darbas, į kurį turi ateit švariai, gražiai apsirengęs. Gal tokį požiūrį nulėmė ir mano tėvai aktoriai, kurie labai nenorėjo, kad būčiau aktorė. Slėpė nuo manęs viską, kas susiję su teatru, bet turbūt su krauju vis tiek tai persidavė. Be to, namuose lankydavosi Kubertavičius, Vainiūnaitė, Balandytė...
Išeidama iš Akademinio, aš juk ėjau į nieką. Akademiniam mane kvailino, sakė: „Kur tu eini, čia turi pagrindinius vaidmenis, o ten stovi masuotėj“... Bet aš tokį malonumą patyriau stovėdama ir vaidindama vaidmenį be žodžių... „Čia nebus mirties“ – vienas mylimiausių, jei ne pats mylimiausias mano vaidmuo. Dar nežinau, ar Ranevskaja, ar šis geresnis mano vaidmuo. O aš juk nebuvau Rimo gerbėja, kai jis dirbo Akademiniam. Mes vos sveikindavomės. Bet niekada nesigailėjau, kad perėjau į Mažąjį. Nors daug metų nebuvo darbo. Ir gerai, kad nebuvo. Niekas nemėgsta laukti, o aktoriai – ypatingai. Bet viskam savo laikas. O laukimas – tai ir yra vaidmens kūrimas. Jei nebūtų buvę tų laukimo metų, aš nebūčiau suvaidinus nei „Vyšnių sodo“, nei kitų spektaklių, kuriuose buvo gera vaidint. Rimui aš noriu padėkot už tai, kad jis man leido egzistuoti, plaukioti. Kitas režisierius būtų mane išmetęs iš teatro. Aš nenuėjau vaidinti į „Nusišypsok mums, Viešpatie“, į „Maskaradą“, nenuėjau į kitų režisierių, kurie dirbo Mažajam, spektaklius. Jis man nepasakė nė pusės žodžio.
Esate sakiusi, kad per visą savo karjerą suvaidinote „kokius tris“ reikšmingus vaidmenis...
Ačiū Dievui, kad tris. Kiti nė vieno nesuvaidina. Tik atėjusi į teatrą, išgirdau Moniką Mironaitę sakant: „Dėl poros vaidmenų gyvenime ne gėda“. Su ja kalbėjęs Jonas Kavaliauskas: „Ir aš ant vienos rankos pirštų suskaičiuočiau“. Tada galvojau: apie ką jie kalba, šitiek vaidmenų suvaidinta... Dabar suprantu. Turiu porą, kaip Vancevičius pasakytų, „etapinių“ vaidmenų, o visa kita – paprastas darbas.
Turbūt vienas iš tokių vaidmenų yra Ranevskaja Tumino „Vyšnių sode“. Daugelio žiūrovų sąmonėje Jūs asocijuojatės su šia heroje.
Kaip keista!.. Kadangi ruošiausi tapti teatro kritike, labai mėgdavau skaityti pjeses. Čechovą dievinau. Vienintelė pjesė, kurią tik perversdavau ir padėdavau į šalį, buvo „Vyšnių sodas“. Vieną kartą buvau perskaičius, ir man ji taip nepatiko – be turinio, be vaidmenų. Ir – Vaišytė diplominiam darbui stato „Vyšnių sodą“. Gaunu Varią. Dieve, galvoju, kokia šlykštynė... Pradėjau ir Čechovo nekęst... Pirmas mano įvertinimas, geriausias sezono vaidmuo – vėl Varia, tik jau Bučienės „Vyšnių sode“. Tai nebuvo geras spektaklis, kažkas ten neįvyko. Aš žiūrėdavau į Moniką, kuri vaidino Ranevskają, ir galvodavau: „Dieve, koks šūdinas vaidmuo... Bet, aišku, ką galima iš jo padaryt“... Trečias sutapimas – Vilniuje gavau butą Vyšnių gatvėje (vyšnių kompotai ir uogienės mano mėgstamiausi). O paskui, kai Rimas mane užlaužė pereit į Mažąjį teatrą...
Kaip Jūs pati žiūrite į tą Ranevskają, kuri į parduodamus gimtuosius namus sugrįždavo prieš 20 metų?
Visas grožis ir buvo tas, kad tai buvo prieš 20 metų. Prisimenu, kai po gastrolių Taline mus su Rimu užpuolė, kad tokia jauna Ranevskaja, kad ji kaip kobra visus hipnotizuoja. Beveik raudojau, kad mūsų nesuprato. Mano vaidmuo visą laiką keitėsi. Vienaip vaidinau tądien, po Kisieliaus laidotuvių, kitaip – po mamos mirties. Dabar sakau tą patį tekstą, bet jo prasmė – jau kita. Bet prie laiko aš nesiderinu, man neįdomu. Prisimenu vieną epizodą prieš Chadaravičiaus mirtį. Ruošiamės „Vyšnių sodui“, trečias skambutis. Chadaravičius laukia savo įėjimo ir stovi prieš tiesiai į veidą plieskiančius prožektorius. Aš stoviu šalia, bet jis manęs nemato. Staiga pradeda šaukti: „Egle, aš vienas, aš visiškai vienas, nebėra mano teatro, mano pasaulio, visi mano draugai mirę“... Viskas pasikeitė. Dabar tai visai kitas spektaklis. Tai net ne spektaklis, o greičiau reiškinys. Suprantu, kad jauniems žmonėms tai yra archaika.
Kada paskutinį kartą Tuminas Jums sakė pastabą ar apskritai kalbėjo su Jumis apie šį vaidmenį?
Ar jis apskritai yra ką nors sakęs? Jo pastabos būdavo labiau techninės: ne ten nuėjai, ne tą paėmei, gal kiek per agresyviai... Pamenu, savaitė buvo likus iki premjeros, sėdi jis, susiėmęs už galvos: „Egle, nepažįstu aš tų moterų, palik tu mane ramybėj, daryk, ką nori“. Prisimenu vienintelį žodį: „Ne-ži-nau“. Bet tokių susižavėjusių akių, kuriomis jis žiūrėjo į vaidinančią mane, į Sigį, aš daugiau niekur nemačiau. Kaip tada gali nesuvaidint? Rimas yra nuostabus pedagogas. Kažkoks indų išminčius yra pasakęs: „Tikras pedagogas yra tas, kuris moka džiaugtis savo mokiniais“.
Man atrodo, kad „Vyšnių sode“ jis uždangstė, „paslėpė“ Ranevskajos dramatizmą...
Kartą paklausiau studentų, kaip jie mane vadina. Jie pasakė: „Moteris – drama“. Taip skaniai juokiausi... Iš tikrųjų – kiek save prisimenu, tiek aš „užsikodavus“ dramai. Visi man nuolat kartoja, kad nereikia taip visko dramatizuot, reikia lengviau į gyvenimą žiūrėt. Bet čia yra mano kryžius, kurį visą gyvenimą nešu. Dabar suprantu, kad gal tai ir nėra visai blogai, profesijoj man tai labai padėjo.
Labai gerai prisimenu vieną epizodą. Aš, penkių šešių metų vaikas, guliu lovoj, tėvas lygina baltinius, mama, kitam kambary senelis su močiute, pro langą – toks gražus vaizdas (mes Kaune gyvenom prie Nemuno, dabartiniam Mindaugo prospekte), taip sninga, o aš kad verkiu... Žinau, kodėl. Staiga supratau, kad greitai to nebus: mirs močiutė, mirs senelis, nebekvepės lyginamais baltiniais. Mama ėmė bartis: „Ar nebaigsi, arba pasakyk, ko verki, arba...“ O aš žodžių neturiu, kaip aš galiu pasakyt, kad jūs visi mirsit, kad čia yra auksinė minutė, kurią reikia įsidėmėt...
Daug kam buvo netikėtas Jūsų vaidmuo „Revizoriuje“, „negabrėnaitiškas“. Kaip pati sureagavote į tokį Tumino pasiūlymą?
Niekad ant manęs jis taip nerėkė, kaip repetuojant šitą spektaklį, ir jokio kito vaidmens nesu vaidinusi su tokiu malonumu. Bet tai atsitiko vienintelį kartą – per „Revizoriaus“ peržiūrą. O tada – stebuklas – po peržiūros šitas vaidmuo nuo manęs pabėgo. Pamenu, Torūnėj, po festivalio, vengiau Tumino. Aš jį labai jaučiu ir žinau, ką jis pasakys. Jis klausia: „Egle, kas pasidarė?“. O aš nežinau. Du kartus man taip yra atsitikę, kad vaidmenys nuo manęs pabėgo. Atrodo, viską darau kaip anksčiau, bet nebėra to, kas buvo, ir viskas. Todėl aš bijau jį vaidint, jaučiuos prieš jį kalta, nors „Revizorius“ – labai geras, tik keisto likimo ir neįvertintas Rimo spektaklis. Tai, ką vaidina Arūnas, o ypač jų duetas su Šapranausku yra aukštasis pilotažas. Ir režisūriškai tas spektaklis labai tikslus. Prieš pabaigą visi susirenka į užkulisį stebėti finalo. Kas tai yra? Pasididžiavimas savo darbu. Bendrumas, suvokimas, kad kažkas įvyko. Tuo toliau, tuo tas bendrumo jausmas retesnis.
Kas Jums dabar gyvenime teikia didžiausią malonumą?
Man patinka, kad nebejaučiu panikos, nors visą gyvenimą buvau išsigandus. Išmokau nebeskubėti. Sakyti „ne“ – to nemokėjau gyvenime. Po truputį ateina suvokimas, kam tu esi. Supratau, kad žmogui reikia nedaug. Pasakei „ne“ – jau neisi ten, kur nenori, ir nesikankinsi. Suvokiu, kad dabar turiu didžiulę laisvę, už kurią kovojau. Buvau labai gerai išauklėta mergaitė, man buvo įteigta, kas galima, o kas ne. Dabar visa tai nuėjo į antrą planą. Nebebijau. Ir gyvenime, ir teatre. Atsirado malonumas vaidinti. O jei tau malonu, ir žiūrovui malonu. Svarbiausia, kad nebūtų gėda prieš save. O tai kainuoja.
O dėl jubiliejaus noriu pasakyti štai ką. Tokios laimingos vaikystės, kokią turėjau aš, daugiau turbūt neturėjo niekas. Ir ji truko labai ilgai – iki kokių 18 metų. Tada dar buvo gyvi seneliai. Visos šventės – Kūčios, Kalėdos – su kalnu dovanų, egle iki lubų, papuošta prosenelių žaisliukais, savaitę trunkančiu pasiruošimu, visokiausiais ritualais. Po tėvų mirties nebešvenčiu. Nesusikūriau savo šeimos tradicijų, todėl nešvenčiu. Prieš šventes išsišveičiu butą, kad kvepėtų, ir dažniausiai būnu viena. Ir man labai gera.
Buvo teatre tradicijos, kai švęsdavo jubiliejus arba premjeras. Po premjeros iš scenos nueiti iki grimo kambario užimdavo mažiausiai 45 minutes. Ateidavai nubučiuotas, o ant grimo staliuko nebūdavo kur lūpdažio pasidėti per dovanas. Švęsdavo visi – nuo scenos darbininkų iki liaudies artistų. Tų tradicijų nebėra. Dėl to, kas vyksta dabar, man graudu ir gėda dėl aktorių, man jų gaila. O kai man savęs gaila, aš blogai jaučiuosi. Bėgu nuo netikrumo, dirbtinumo, melagingų kalbų. Tai yra mano intymi šventė ir tą dieną aš noriu praleisti taip, kaip noriu. Jeigu mane supras, būsiu labai dėkinga.
Dėkoju už pokalbį ir linkiu gražios šventės.
2010 rugsėjo 13
