Bolševikinė ar kapitalistinė Vasa?
(...) kaip tikra sensacija nuskambėjo žinia iš Vilniaus Mažojo teatro. Paskelbta, kad naujajame sezone jo scenoje išvysime naują spektaklį pagal Maksimo Gorkio pjesę „Vasa Železnova", kurio pagrindinį vaidmenį atliks nuostabioji Eglė Gabrėnaitė! Pirmiausia, džiugu, kad ši mūsų teatro žvaigždė, pernai oriai atšventusi jubiliejų, galų gale sulaukė naujo savojo lygio vaidmens. Po to, kai mūsų scenos karalienės sostą apleido Rūta Staliliūnaitė, daugelio akys, ieškančios kandidatės įpėdinės titului, nukrypo ir į Gabrėnaitę. Bet čia ne viskas taip paprasta. Šios aktorės kelias niekad nepasižymėjo idiliškais santykiais nei su publika, nei su kritika. Jau du dešimtmečiai, nepaisant kitų vaidmenų, jos pagrindinis sceninis personažas lieka Ranevskaja Čechovo „Vyšnių sode". Tiesa, buvo ir labai įspūdingas mėginimas įveikti kitą viršūnę - Arkadinos vaidmuo to paties autoriaus „Žuvėdroje" Rusų dramos teatro scenoje (originalo kalba!) 1997 metais. Bet tai buvo vienintelis atvejis pastaraisiais metais, kai komisija apskritai nerado jokios kandidatės „Kristoforui" (taip tuomet vadinosi Teatro dienos proginiai apdovanojimai) geriausio moteriško vaidmens nominacijoje. Tad idiliškos meilės su kritika neverta tikėtis ir šįsyk.
Taip pat įdomu, kad ši smūginė Vilniaus mažojo teatro sezono pjesė nepatikėta jaunajam gabiam režisieriui Artūrui Areimai, įnirtingai šturmavusiam šio teatro režisūrinį sostą, bet, regis, neatsispyrusiam visiems, kiek tik įmanoma, režisūriniams klystkelių demonams. Teatro vadovybė šį darbą nutarė patikėti jaunam režisuojančiam aktoriui Kirilui Glušajevui.
Pjesės pasirinkimas nesunkiai paaiškinamas. Mat sovietinės rusų dramaturgijos klasikas M. Gorkis buvo sukūręs dvi pjesės „Vasa Železnova" versijas. Pirmoji, parašyta iki bolševikinės revoliucijos, pasakojo apie neeilinės stiprybės moterį, kurioje susilydė galingas moteriškas instinktas ir nežabotas kapitalistinis „verslumas". Antroji pjesės versija, sukurta sovietiniais laikais, buvo pasodrinta įvairiais revoliuciniais personažais ir „klasių kovos" epizodais. Tokia pjesė tapo idealia galimybe sužibėti sovietinio teatro pensinio amžiaus „matronoms". Apsikarsčiusios butaforiniais papuošalais, susisupusios į skaras nemenkų apimčių moteriškės, kaip despotiškosios Vasos Železnovos, karaliaudavo scenose. Jos įkūnydavo ypatingąjį sovietinį „proletariškąjį feminizmą", kurio apoteozė buvo jokio skirtumo nebuvimas tarp vyro ir moters, išskyrus minėtus papuošalus bei skaras.
Praėjusio amžiaus aštuntojo dešimtmečio rusų teatro novatorius, režisierius Anatolijus Vasiljevas nutraukė šią tradiciją. Jis pastatė ne antrąjį, „bolševikinį", o pirmąjį, „kapitalistinį" „Vasos Železnovos" variantą, o pagrindinį vaidmenį skyrė smulkutei, charakteringai, bet labai stiprios valios aktorei Jelizavetai Nikišichinai (palyginimui - ji panašaus plano kaip Dalia Michelevičiūtė, tik mūsiškė gražesnė). Smulkutės, nepaprastai valingos moters apvaliais akinukais tragedija, kai dėl verslo ji aukoja save ir savo vaikus, istorija buvo šiuolaikiška ir sukrečianti. Secesinio stiliaus Igorio Popovo dekoracija irgi buvo novatoriška M. Gorkio pjesių tradicijos kontekste. Kadangi A. Vasiljevas kadaise buvo režisieriaus Rimo Tumino mokytojas ir „guru", nenuostabu, kad ši pjesė atsirado Vilniaus mažojo teatro repertuare. Tik lieka neaišku, kuri pjesės versija pasirinkta - pirmoji „kapitalistinė", ar antroji „bolševikinė". Kadangi R. Tuminas dabar yra Vilniaus Mažojo teatro vadovas „de facto", o „de jure", jis yra Maskvos J. Vachtangovo teatro vadovas, tai atsakymas į šį klausimą nėra vienareikšmis. Ir tai, ko gero, ne paskutinė šio spektaklio intriga. (...)
Parengta pagal Konstantyno Borkowskio straipsnį „Moterys pradeda ir laimi. Naujojo sezono įžvalgos ir teatrinės atminties „Wikileaks”; IQ, Menų faktūra, 2011 08 31
