Belaukiant knygos apie Mažąjį teatrą
Šiuo metu spaudai rengiama knyga "Vilniaus mažasis teatras 1990-2010. Pasakojimai, liudijimai, prisipažinimai". Knyga, kurią papildys pirmą kartą išleidžiama Fausto Latėno muzikos Rimo Tumino spektakliams CD, turėtų pasirodyti kovo mėnesį.
Siūlome knygoje publikuojamą Andriaus Žebrausko pasakojimą apie save, Tuminą ir Mažąjį teatrą.
Neoficiali Vilniaus mažojo teatro veikla prasidėjo 1988-aisiais spektakliu „Čia nebus mirties“. Spektaklis gimė nejučiomis, be konkrečios pjesės, tiesiog kuriant etiudus pagal pačių aktorių istorijas ir prisiminimus apie pokario laikus. Buvo įdomu dirbti, nes visos tos istorijos buvo labai gyvos, asmeninės ir artimos.
Pirmasis oficialus Vilniaus mažojo teatro spektaklis – „Vyšnių sodas“ – buvo kuriamas Lietuvos nacionalinio dramos teatro Mažojoje salėje ryškiu lūžio laikotarpiu – 1990-aisiais. Iš pradžių kartu su Vytautu Šapranausku vaidinome Petią, dabar vaidinu Piščiką. Spektaklis per tuos dvidešimt metų keitėsi, kai kuriuos personažus perėmė jaunųjų aktorių karta. Nors keičiantis laikmečiui pakito akcentai, tačiau režisūrine prasme spektaklis išliko savotiška antikvarine vertybe: klasikinis kūrinys yra kaip daugiabriaunis deimantas, bėgant laikui išryškinantis vis kitą savo briauną.
Kurdamas spektaklį, manau, Tuminas nujautė ateitį, nes kuo toliau, tuo išraiškingiau ėmė skambėti vienas iš personažų – Lopachinas. Dabar man kilo tokia mintis, kad nors Lopachinas yra kilęs ir iš valstiečių, tik staiga praturtėjęs, bet jis bent jau suvokia, kad taip ir liko toks pat mužikas. Kaip rašo Čechovas: „Tiek tiktai, kad turtingas, pinigų daug. <...> Še, skaičiau knygą ir nieko nesupratau. Užmigau beskaitydamas“. Vadinasi, jame dar yra pakankamai inteligencijos, kad suvoktų, jog pinigai – dar ne viskas. Dabar gi matau daug žmonių – tokių „naujųjų lopachinų“ – staiga praturtėjusių mužikų, įsivaizduojančių, kad jie jau elitas.
„Vyšnių sodo“ vertė ta, kad jis išsaugojo tikrą senojo teatro skambesį. Tokio teatro, kuris buvo kuriamas prieš dvidešimt metų, kai turėjom laiko spektaklį sukurti ir subrandinti. Čechovas sako: „Žmonės geria arbatą, o tuo metu lūžta jų likimai“. Tam, kad scenoje atskleistum žmonių likimus, o ne tik parodytum, kaip jie geria arbatą, reikia daug laiko, reikia ilgai repetuoti. Tuo metu laiko dar turėjome.
Apskritai spektaklis tarsi užkonservuoja laiką. Kad ir vaidinant tą patį „Vyšnių sodą“ – nors prabėgo dvidešimt metų, bet vos įžengiu į sceną, mane aplanko jausmas, lyg niekas nebūtų pasikeitę. Netgi spektaklio erdvė atrodo kaip užkonservuota: nesvarbu, ar vaidinu Lietuvoje, ar Islandijoje, bet vos patenku tarp tų dekoracijų – ir jausmas atgimsta.
Paskui, 1992-1994 metais, labai sunkiais ir skurdžiais laikais, atsirado du spektakliai – „Galilėjus“ ir „Nusišypsok mums, Viešpatie“. Jie sukurti tarsi iš nieko. Vaidinome Galilėjaus vaikus vilkėdami labai paprastais sceniniais kostiumais, brangakmeniai ir papuošalai buvo padaryti iš skardinių dangtelių, bet visuma atrodė visai neblogai. O spektaklyje „Nusišypsok mums, Viešpatie“ dekoracijoms panaudojome paprasčiausias dėžes ir Tumino taip mėgstamus lagaminus, kurie labai tiko, nes spektaklio tema – kelionė. Mano kuriamas personažas – Palestinietis – išskirtinis tuo, kad man pačiam jis ne visai būdingas, toks labai aukšto vidinio statuso žmogus.
Svarbiausia, kad teatre būtų geras režisierius, smagus kolektyvas ir atsirastų būtent tam konkrečiam spektakliui reikalinga atmosfera, atskiras spektaklio pasaulis. „Nusišypsok mums, Viešpatie“ tokį pasaulį turėjo. Atmosfera buvo pakili, vaidinau su puikiais kolegomis ir draugais: Vytautu Šapranausku, Gediminu Girdvainiu, Sigitu Račkiu, Vytautu Grigoliu. Tačiau kitaip nei „Čia nebus mirties“, šiame spektaklyje visgi mirtis įvyko ir kartu su amžiną atilsį Grigoliu baigėsi spektaklio gyvenimas.
Visiškai kitoks nei Tumino Vilniaus mažajame teatre buvo Gintaro Varno režisuotas spektaklis pagal Frederico Garcia Lorca – „Jeigu praeitų penkeri metai“. Čia vaidinau Jaunuolį, nors iš tiesų tuomet jau nebuvau toks jaunas, 33 metų. Pats spektaklis buvo labai secesinis, manieringas. Eilių neslėpėme po natūralia kalbėsena, tekstas skambėjo labai pakylėtai. Su šiuo spektakliu buvo visko. Niekaip nepamirštu įvykio, nutikusio rodant šį spektaklį Rokiškio festivalyje „Vaidiname žemdirbiams“. Pati pjesė pakankamai rafinuota, sakyčiau – „kvepalai“, o ne „žemė ir druska“. Prisimenu, kaip aš vaidinu su Pjero kostiumu, mano veidas išbalintas, sakau poetinį tekstą, o tuo metu koridoriuje ir užkulisiuose keikiasi scenos darbininkai. Įvyko toks netikėtas dialogas – štai tokia tąsyk buvo viena iš baisiausių šio spektaklio versijų.
Būna, kad vaidini tai geriau, tai blogiau, o kartais įvyksta kažkas nenusakomo – pagauna įkvėpimas ir kažkur nuskrendi. Kaip Lorca sako, įvyksta toks „duende“. Kai Kaune vaidinome „Jeigu praeitų penkeri metai“, kaip tik mane ir pagavo tas „duende“, pradėjau save jausti visur: esu ir aktorius, ir vaidmuo, tuo pačiu metu matau save ir iš šalies, ir tarsi iš kosmoso – pajutau, kad viskas tarsi savaime einasi. Taigi per trisdešimt aktorystės metų patyriau tiek visko, kad bet kurią situaciją būdamas scenoje priimu kaip dovaną ir į netikėtus trikdžius nebežiūriu labai rimtai.
Spektaklio visuma – tai aktorius, scena ir žiūrovas. Todėl vaidinant skirtingose šalyse, skirtingose scenose kaskart įvyksta ir skirtingi spektakliai. Nors mano kaip personažo jausmas lyg ir tas pats, bet patys spektakliai – kitokie. „Vyšnių sode“ gal ne taip stipriai jaučiama žiūrovų reakcija, o vaidinant „Maskaradą“ galima patirti labai ryškius skirtumus, kurie priklauso būtent nuo žiūrovo. Gal todėl, kad „Maskarade“ daug humoro. Pavyzdžiui, vaidiname Panevėžyje ir salėje – visiška tyla, jokios reakcijos, vaidinam kaip kokiame vakuume. Pasidarė neramu, kad negaunam jokio grįžtamojo ryšio. Tad išėjau pasižiūrėti, kas vyksta žiūrovų salėje. Ir matau: vyras nori išreikšti kažkokią emociją, o žmona jį tildo ir liepia netrukdyti. Kažkodėl toji publika spektaklį priėmė taip, kad tai yra kultūra, teatras ir reikia elgtis rimtai, pagarbiai. Nors spektakliui pasibaigus sulaukėme audringų aplodismentų, vadinasi – žmonėms patiko. Tačiau buvo sunku, tokia žiūrovo pozicija – „netrukdau“ – neleidžia aktoriams sukurti kontakto. O tą patį „Maskaradą“ vaidinome kur nors Lotynų Amerikoje – vos pakeliama uždanga, iš karto girdime šūksnius, įvairias reakcijas. Viskas gyva, tiesiog pulsuoja ir spektaklis iš karto įgauna pagreitį – tai visiškai kitas skambesys, kita energija.
„Maskarade“ mano vaidinamo Tarno pjesėje nėra, jis gimė repeticijų metu. Visai nejučia, be konkretaus tikslo ar režisieriaus uždavinio, tarsi be jokių pastangų. Visus šio vaidmens taškus galutinai sudėliojo mano atradimas – veltiniai batai. Tuomet iš karto išryškėjo vaidmens forma, faktūra ir plastika.
Ypač mėgstu spektaklį „Belaukiant Godo“. Ir pats spektaklis išskirtinis, nes kiekvieną kartą jį vaidinant keičiasi akcentai. Kaskart pats atrandu kažką naujo, išgirstu kokią frazę, kuri atveria plačius kultūrinius ar filosofinius klodus. Didžiausias malonumas šiame spektaklyje būti „čia ir dabar“, nieko neprojektuojant į ateitį. Man pačiam ryškiausia scena šiame spektaklyje yra ta, kai Arvydo Dapšio Vladimiras ir mano Estragonas nukrenta ant grindų. Estragonas klausia: „Ar tu gali atsikelti?“. Vladimiras sako, kad „tuoj, tuoj pabandysiu“, bet nesikelia. Kol kalų gale visgi atsikelia ir paaiškėja, kad tai padaryti buvo visai nesudėtinga. Tuomet iš Vladimiro lūpų nuskamba frazė: „Betgi reikia panorėti“. Ji, mano manymu, yra kertinė ne tik šiame spektaklyje, bet ir apskritai gyvenime. Šiems dviem personažams jaučiu simpatiją ir empatiją, nors jie yra gana tolimi nuo manęs paties.
Tai, kad spektaklis „Belaukiant Godo“ beveik nepridengtas dekoracijomis, man kaip aktoriui užduoties nė kiek neapsunkina. Dar smagiau vaidinti buvo tuomet, kai dabartinis Mažojo teatro pastatas buvo tik pusiau atstatytas, dar neįrengtas. Viskas atrodė natūraliau – apšepusios sienos, neišbaigta, atšiauri aplinka – tokia erdvė buvo dar tinkamesnė šiam spektakliui.
Giliai atmintyje pasiliko ir „Revizoriaus“, kur vaidinu Špekiną, repeticijos. Iš pradžių šį spektaklį repetavome Mažajame teatre, o po to jį perkėlėme į Nacionalinio dramos teatro Didžiąją sceną. Spektaklyje sukūrėme tiek daug smulkių, subtilių detalių, jog atrodė, kad spektaklio nebus įmanoma perkelti, tad perėjimas į didelę sceną aktoriams buvo gana skausmingas procesas. Čia taip pat kaip ir dailėje – kai pieši miniatiūrą ar drobę, juk reikalingos visiškai kitokios išraiškos priemonės. Bet vis dėlto manau, kad mums pavyko. Tas derinys iš tiesiog dieviškos Bacho muzikos ir absurdiškų Arūno Sakalausko ir Eglės Gabrėnaitės mizanscenų sukūrė juokingą, bet kartu ir labai gilų spektaklį.
Per dvidešimt metų Vilniaus mažasis teatras labai pasikeitė. Keitėsi ir mano paties nuotaikos. Kai buvo sumanyta kurti Mažąjį, atrodė, kad tuoj viskas bus taip, kaip norime, kad turėsime savo patalpas. Bet tai užtruko penkiolika metų ir, tiesą sakant, mano entuziazmas išblėso, netgi iš viso nebetikėjau, kad visa tai kada nors bus. Dabar suprantu, kad Tuminas padarė labai didelį dalyką, „pastatydamas“ dabartinį Mažojo teatro pastatą. Ir kai atsirado šis teatras, supratau, kad ne patalpos yra svarbu. Esmė – kas jose vyksta, kokie kuriami spektakliai. Atėjo nauja aktorių karta ir pajutau, kad šiame teatre viskas jau ne tik mano, bet ir kitų, o be to – viskas nauja. Ir nors septynerius metus nesiimu teatre jokių naujų vaidmenų, Mažajame vis dar jaučiuosi jaukiai, o Tuminas yra mano mokytojas, be kurio tikrai nebūčiau tas, kas dabar esu.
Tuminas į mano gyvenimą atėjo labai svarbiu momentu. Kai pradėjo dėstyti, tada jam buvo 27-eri, o aš buvau antro kurso studentas, norintis mesti aktorystės studijas. Ši pažintis sukėlė šoką, tikrą perversmą mano galvoje, supratau turintis pirmąjį tikrą mokytoją, kuris manimi patikėjo ir pamažu pradėjo mane skleisti. Mes repetuodavome kasdien, nuo ryto iki vakaro, ir visa tai darėme su didžiausiu malonumu, tiesiog griūdavome visi iš juoko, kvatodavomės iki išprotėjimo. Aš visiškai, absoliučiai, šimtu procentų juo pasitikėjau, tam tikru laikotarpiu netgi buvau panašus į jį. Ir vis galvodavau, kad jeigu nebūtų Tumino, tai kaip iš viso tuomet vaidinti?
