„Aktoriai - tokie tipeliai, kurie tavęs neklausys, jei nekalbėsi apie juos.“
Interviu su Arūnu Sakalausku
Vasaris Vilniaus Mažajame teatre - „Revizoriaus“ mėnuo. Matyt toks pat jis yra ir aktoriui Arūnui Sakalauskui, šiame Rimo Tumino režisuotame spektaklyje vaidinančiam pagrindinį – Chlestakovo – vaidmenį. Apie jį ir kitus darbus kalbėjomės su pačiu A.Sakalausku, už Chlestakovo vaidmenį gavusiu geriausio aktoriaus apdovanojimą.
Nuo premjeros jau praėjo 11metų, per tiek laiko ne vien vaidmuo užsimiršta, bet ir spektakliai miršta, kaip dabar prisimenate darbo pradžią?
Viskas ir liko, kas buvo. Tas pats. Tik tiek, kad šiam spektakliui reikalinga didelė salė, čia atsiranda ta bėda, kad mes jį retai rodome. Tiesiog kartais užsimiršta smulkmenos.
Chlestakovas,- kas tai per vaidmuo?
Yra juk kertiniai vaidmenys, kurie nesimėto: Veršininkas, Chlestakovas, Dėdė Vania... ne kiekvienam tenka. Man pasisekė. Be to čia yra netradicinė traktuotė, kuri diktuoja spektakliui. Jis tuo yra įdomus. Manau tai - vienas geriausių Tumino spektaklių, apimantis labai daug temų. Paprastai Chlestakovas traktuojamas kaip apgavikas, sukčius, besinaudojantis kitais. Ir toks, sakykime, gan paprastas. O Tumino pasiūlyta traktuotė – visai kitokia, apie paprastą žmogų, neišsipildžiusias svajones, apie tai, ką mes kiekvienas turime. Apie norėjimą pakeisti savo gyvenimą, ir suvokimą, kad jo pakeisti negali, nes viskas ne vien nuo tavęs priklauso. Sako, jei daug dirbsi, pasieksi viską. Ne, ne visada taip būna. Gali dirbti visą gyvenimą, arti, kaip paskutinis jautis, bet nieko nebus. Apie tai ir spektaklis, - apie bendražmogiškas temas, problemas.
Tas personažas kai kuriem gali pasirodyti nesveikas, na, bet juk visi mes kažkiek nesveiki. Ir kitas dalykas, - tas personažas man susiveda su daugeliu mano darytų personažų, ir su Veršininu ir su Dėde Vania, jie susineria ant vienos temos siūlo, jie visi yra apie tai, ką aš vaidinu. Nežinau iš kur, kaip, bet taip atsitiko.
Taigi, galime sakyti, jog tai – Jums svarbiausias vaidmuo?
Taip, tai vienas iš vaidmenų, kurie pastumia aktorių į priekį. Yra tokių vaidmenų – kertinių - kurie duoda ką nors suprasti, su jais, per juos pats kažką supranti kaip žmogus.
Vaidmens kūrimo procesas turėjo būti įdomus, asmeniškas?
Ir asmeniškas, ir sunkus, bet vis tiek režisierius kitaip mato ir tuo padeda. Tuminas padeda eidamas nuo tavęs, bet atsiremdamas į tai, ką tu gali, taip parodydamas kelią. Nėra taip, kad iš karto puikiai susitari ir taip padarai, suvokimas atsiranda pakeliui, kartais po mėnesio atsiranda supratimas, ką režisierius norėjo pasakyti. Mes, aktoriai, - ne kompiuteris, negali surinkti, kaip klaviatūroj ir ištraukti failo, ne. Ir vaidiniant keikvieną kartą spektaklis yra kitoks. Bet „Revizorius“ yra taip sustatytas, jog jo nesulaužysi. Beje, buvo įdomu, kai jį žiūrėjo stačiatikių vienuoliai, nes, pavyzdžiui, jie ten įžiūrėjo tikėjimą, to tikėjimo siekį.
Kuo skiriasi darbas su Rimu Tuminu, tarkime nuo Jono Vaitkaus principų?
Jie yra kitokie žmones, kitaip mato, nors iš esmės visi režisieriai kalba apie tuos pačius dalykus, tik kitaip, savaip kiekvienas. Kai kuriems priimtina viena kalba, kitiem kita, - jie turi savo žiūrovus, ir yra kurie supranta, kad šitas, tas ar anas spektaklis, režisierius yra geras. Nėra taip, kad visi, tarkime kad ir mano vaidmenys yra geri. Didžioji dalis mano vaidmenų, kai dabar pagalvoju, nėra padaryti iki galo, nėra geri.
Koks tuomet jausmas vaidinti „nepadarytą“ vaidmenį?
Sunku labai. Sunku, bet ne viską gali suvaidint. Tikrai. Ne, gali viską, bet tik kas iš to išeis? Galima viską...
O koks būna jausmas, kai vaidmuo padarytas?
Lengva. Tu žinai, kada tu turi personažą, jis nesukelia tau jokių problemų, jis gali nulipti nuo scenos, apsirengti ir eiti namo, bet jį reikia palikti teatre, žinoma. Jis kaip atskiras gyvas žmogus, organizmas. Jis būna laikinai, ateina, padeda vaidinti man spektaklį ir dingsta.
Ar iš šalies žiūrėdamas spektaklius matote daug nepadarytų vaidmenų?
Žinoma. Nepadaryti vaidmenys... Nereikia į juos kreipti dėmesio. Jie gali būti pasiruošimas kitam, padarytam vaidmeniui, jis dar gali sugrįžti, suprantate. Kai darai kitą, gali suvokti, ko trūko ten, tenais, tada, kas atsitiko, kodėl nepadarei. Veltui bet koks vaidmuo nenueina. Nėra, kad: „Va, be reikalo, nesąmonė!“, - ne taip nėra.
Po „Revizoriaus“, kuris būtų kitas spektaklis, vaidmuo, panašiai svarbus, kaip ir šis?
Dėdė Vania, žinoma, ten kartu nedirbau, buvau vėliau įvestas, bet man jis brangus. Aš jį labai gerai suprantu, bet suprasti, vėlgi, yra kitas dalykas. Viena iš didesnių bėdų yra, kai žmogus supranta, jaučia pergyvena, bet išreikšti kelių neranda. Tada kritiką blogai priimi. Sako: „Kažkaip nemačiau, nepagavai.“. O tu: „Kaip? Taigi aš taip gerai suprantu, perteikiu. Lygiai tas pats yra literatūroj, pjesėje, rašantys gerai jaučia, sako: „Su manim taip buvo“. Bet tu skaitai ir matai, kad to nėra. Be to yra skirtingi skoniai, supratimai, kas tau atrodo visiška nesąmonė kitam gali būti gyvenimo prasmė.
Čia, kaip sakoma, jog negali vaidinti savęs, nes tada žmonės netikės?
Gali būti, yra tokia teorija. Neteko dar susidurti, bet tikiu, kad save vaidinti yra labai sunku.
O dabar iš šalies į teatrą žiūrėti įdomu?
Žinoma, įdomu, retai būna, kas nustebina, bet yra. Reikia eiti, žiūrėti. Čia kaip su muzika, sako nėra nieko, - viskas popsas, o yra! Pilna jaunų, įdomių žmonių, kurie puikiai groja. Užaugo visa nauja karta, bet mes neinam, nežiūrim. Reikia ieškoti, lygiai taip pat, kaip parduotuvėje: tas netinka, ne tokie džinsai, ne tokie...
Ką paskutiniu metu radote teatre?
„Mirandą“.
Kodėl?
Nustebino. Du aktoriai, mažytė scena, o tiek daug prasmių, Net nežinau, ar režisierius tai žino. Būna, net kai vaidmenį darai, kiti įžvelgia tokių dalykų, apie kuriuos pats nepagalvojai. Taip, mažas spektaklis, bet daug prasmių... Žiūrėjau, o publika tokia šalta. Trūksta supratimo, nieks nenori galvot, šifruot... tiesiog žiūrėt, atsiduot ir žiūrėt, atsiribot nuo savo nuomonių. Pavyzdžiui man išankstinė nuomonė trukdo, jau daug kartų esu patyręs, kad jos nereikia. Lygiai kaip ir apie žmogų, atrodo kažkas negerai, o pabendrauji ir pasirodo yra visai kitaip, - klydai.
Ką Jums šiandien reiškia būti aktoriumi?
Nežinau. Aktorius... Profesiją tokią pasirinkau ir viskas.
Sąmoningai?
Sąmoningai. Na kokia sąmonė gali būti septintoje klasėje? Kažkokia buvo ir atvedė čia, kur dabar esu. Ir čia, dabar viskas gali virsti į tuos personažus, kuriuos darau. Ar aš toks esu, ar darau ką galiu, ar galėjo būti kitaip?
Teatras įtakoja ir asmeninį gyvenimą, Dirbi gi su savim, po save knaisiojiesi, tai nepraeina be pėdsakų, uždeda štampą. Nes mes , aktoriai... kaip M. Brando yra pasakęs: „Aktoriai - tokie tipeliai, kurie tavęs neklausys, jei nekalbėsi apie juos.“. Mes - „akcentuotos“ asmenybės, profesija vis dėlto uždeda savo štampą.
Ko šiandien labiausiai pasiilgstate iš tų laikų kai tik atėjote dirbti į teatrą?
Negalvojimo. Gyvenimo „ant bangos“. Iš studijų laikų... Nors klaidinga, kai atrodo, kad jei iki 40-ies nesitūsini, tai gyvenimas bėga pro šalį. Tik po to supranti, kad visai nebėga, ir nereikia tam tiek šėlti, kad pajustum tą gyvenimą.
Ačiū už pokalbį.
Prašom, ir kviečiu visus ateiti pasižiūrėti „Revizorių“, nes nemanau, kad dar ilgai eis, kažkaip mano metams šitas vaidmuo jau nesveikai atrodo...(šypteli)
„Revizorius“ bus rodomas balandžio 3 d. - Lietuvos Nacionaliniame dramos teatre.
Kalbėjosi Sigita Ivaškaitė
