ŽUVĖDRA

„Žuvėdra“ – pirmoji iš keturių svarbiausių rusų dramaturgo Antono Čechovo pjesių, parašyta 1895 metais ir pirmą kartą pastatyta 1896-aisiais. Joje susiduria pradedanti savo kūrybinę karjerą aktorė Nina, vystanti teatro primadona Irina Arkadina, jos sūnus, eksperimentuojantis dramaturgas Konstantinas Trepliovas ir garsus rašytojas Trigorinas. Kaip ir kitose Čechovo pjesėse, šioje labai svarbi ansambliška skirtingų charakterių plėtotė. Skirtingai nuo XIX a. pabaigoje populiarių melodramų, ryžtingi personažų veiksmai vyksta ne scenoje, bet užkulisiuose (pavyzdžiui, Konstantino mėginimas nusižudyti). Veikėjai kalba užuominomis – tai vienas pirmųjų potekstės teatro pavyzdžių.

“Rašau pjesę, kurios veikiausiai nepabaigsiu iki lapkričio pabaigos, Rašau ne be pasimėgavimo, tačiau prisiekiu, kad ji neatitiks įprastų scenos reikalavimų. Tai komedija, trys vaidmenys moterims, šeši – vyrams, iš viso keturi veiksmai, peizažas (vaizdas į ežero pusę); daug šnekų apie literatūrą, truputis veiksmo ir galybė meilės,“ – įpusėjęs darbą rašė Čechovas.

Pasiryžimas atsisakyti tradicinei dramaturgijai būdingo veiksmo – esminė Čechovo kūrybos naujovė; šiame Čechovo laiške jis pjesę apibrėžia kaip komediją – taip jis vadino ir kitas savo pjeses.

„Žuvėdros“ premjera įvyko 1896 m. spalio 17 d. Aleksandros teatre Sankt Peterburge, Niną vaidino Vera Komisarževskaja. „Žuvėdra“ padarė didelį įspūdį Čechovo bičiuliui ir rašytojui Vladimirui Nemirovičiui-Dančenko, kuris sakė, kad tais metais jo pelnytas Gribojedovo apdovanojimas turėjo būti skirtas Čechovui už „Žuvėdrą“.

Nemirovičius-Dančenko įkalbėjo Čechovą sutikti, kad „Žuvėdra“ būtų pastatyta Maskvoje, Dailės teatre. Čia „Žuvėdra“ sulaukė didžiulio pasisekimo, o Konstantino Stanislavskio pastatymas dažnai vadinamas vienu svarbiausių įvykių Rusijos teatro istorijoje.

Daugiau nei prieš šimtą metų Čechovas supriešino dramos teoriją ir realią teatro praktiką, ardė tradicinę sampratą apie scenos veiksmą, konfliktą, dialogą, siužetą. Režisierius Rimas Tuminas taip pat diskutuoja su šiuolaikinio teatro principais, naujo teatrinio proceso atodangų ieško tame, kas iš pirmo žvilgsnio atrodo sena ir pažįstama.

Komentarai

Mus remia:

Balto print Libravitalis Kultūros taryba Lietuvos respublikos kultūros ministerija