PASKUTINIAI MĖNESIAI

...Senas profesorius savo namuose laukia iš darbo grįžtančio sūnaus, kuris turi jį palydėti į senelių prieglaudą. Buvusiame vaikų kambaryje, guodžiamas Bacho pasijų, jis bendrauja su mirusios žmonos prisiminimu ar vizija. Tik jai jis gali atskleisti savo baimes ir apmaudą... O antrojoje pjesės dalyje vienintelis Tėvo pašnekovas – indelyje auginamas bazilikas, kurio draugijoje senas žmogus apmąsto artėjančią mirtį... 

 

„Paskutiniai mėnesiai“ – tai jaudinanti istorija apie senatvę, meilę ir vienatvę, apie antrąjį ir tikrąjį seno žmogaus gyvenimą. Pasak režisieriaus Rimo Tumino, šis spektaklis – tai žmogiškosios jėgos, gyvybės stebuklas ir triumfas. Regimanto Adomaičio teigimu, ši šiuolaikinio italų dramaturgo Furio Bordono pjesė verčia atsigręžti į esminius žmogaus egzistencijos dalykus. „Ne, ji neprislegia sunkiais svarstymais apie senatvę ir mirtį, ji tiesiog primena, kad esam mirtingi. Be to, ji tarsi leidžia nieko nevaidint. Mane visada viliojo tai išbandyti: o jei scenoje kalbėčiau savo vardu, teisiai kreipčiausi į žiūrovus? Ar tai įmanoma? Turbūt ne. Teatras vis dėlto turi likti teatru. Bet šiame spektaklyje mes vaidybos palikome tikrai mažai“, - sakė Regimantas Adomaitis, kurio vaidmuo „Paskutiniuose mėnesiuose“ nustebins intymumu ir... netikėtu komizmu. Beje, Venecijoje paties dramaturgo pastatytuose „Paskutiniuose mėnesiuose“ šį vaidmenį sukūrė italų kino ir teatro legenda Marcello Mastroianni.

 

Yra teatrinių medžiagų, kurios aktoriams būna įdomios, aktualios, intriguojančios. „Paskutiniai mėnesiai“, kad ir kaip minoriškai pavadinimas beskambėtų, tapo ne tik Adomaičio gyvenimo tapatybe, bet ir naujų pažinimų pradžia. Aktorius scenoje pratęsia savo gyvenimą, o režisieriai Rimas Tuminas ir Arvydas Dapšys leidžia aktoriui maksimaliai išlikti savimi ir iš įvairiausių niuansų suaudžia sudėtingiausio sceninio žmogaus gyvenimą. (Daiva Šabasevičienė. Pasijusti savimi. // Menų faktūra)

Seniems žmonėms dažnai siūlome tylą kaip tariamą gyvenimo rojų. Bet jiems nereikia tylos, nereikia ramybės! Jie nori būti čia, su mumis. Toje tyloje, į kurią jie įstumiami, spurda gyvybė ir neleidžia nuo jos nusigręžti. Tada žmogus suvokia gyvybės kainą, pradeda tyloje girdėti garsus, tamsoje matyti šviesą... Žmogus – nesvarbu, jam 80 ar 90 metų –  tarsi atgimsta, išgyvena įdomiausius virsmus, ima gyventi kitą gyvenimą, net įdomesnį nei iki šiol. Tai žmogiškosios jėgos, gyvybės stebuklas ir triumfas. Labai įdomu buvo su Regimantu Adomaičiu, su jo vaidinamu Tėvo personažu leistis į šią kelionę – ne, ne į senelių namus – gyvybės atradimo link.

Rimas Tuminas

 

Užsakykite bilietus dabar - bilietai.lt

Komentarai

Vardas: LINA [2017-01-29 14:50:25]
Komentaras: NUOSTABUS SPEKTAKLIS. PUIKUS AKTORIAI. TALENTAS, YRA TALENTAS. TO NIEKAS NEATIMS. ZIURIU TAI ANTRA KARTA, PIRMA KARTA MACIAU TEATRE, O DABAR PER TV. SPAUDZIA ASARA... SIULAU PAZIURETI IR SUSPRASTI TUOS KEISTUS MUSU ZMOGISKUS SANTYKIUS...
Vardas: Hams [2013-09-19 23:33:33]
Komentaras: Kaip šaunu!Išties tai norėčiau paantrint Vaidai. Nesuprantu, kur liuetviai žurnalistai žiūri.. tiek super talentingų žmonių figuruoja blogosferoj, bet panašu, kad spauda jų tyčia ar netyčia nemato.

Mus remia:

Balto print Libravitalis Kultūros taryba Lietuvos respublikos kultūros ministerija