SVIFTO NAMAI

Jonathanas Swiftas, garsusis anglų rašytojas, „Guliverio kelionių“ autorius, pastatė nepaprastus namus. Čia tikrovė persipynė su išmone, atgijo knygų personažai. Pasakodamas ir neįtikėtinas, ir tikroviškas istorijas, sugalvodamas įvairių mistifikacijų ir apgavysčių, namų šeimininkas stengiasi atskleisti žmonėms slaptą būties prasmę ir gal net pakeisti jų gyvenimus...

Mažojo teatro senbuvio Sigito Račkio režisuotas spektaklis, pavadintas „teatro fantazija“, kuriame vaidina ir vyresnieji, ir jaunieji teatro aktoriai, kalba apie senojo teatro, praeinančio gyvenimo ir besibaigiančios meilės nostalgiją, „išeinančiųjų“ ir „ateinančiųjų“ santykius, bet daugiausia – apie patį teatrą – idealistų, svajotojų ir šventų pamišėlių namus.

Šie „Svifto namai“ – greičiau teatro namai. Scenografo Gintaro Makarevičiaus sukurtas Mažojo teatro scenos maketas, fone įcentruojantis erdvę ir atkartojantis sumažintus joje esančius daiktus (stalą ir kėdę, Svifto arbatos puodelį, kuriame nuskęsta Pirmasis liliputas), siūlo savo aliuzijas. Turbūt neatsitiktinai veiksmas scenoje natūraliai išsilieja į žiūrovų salę: du Konstebliai – Mindaugas Capas bei Audrius Bružas ir teisėjas Bigsas – Jonas Braškys „įeina į spektaklį“ ne kaip pjesės veikėjai, o mūsų, žiūrovų pusės, atstovai, juolab į žiūrovų kėdes nuolat grįžta Sviftas ir daktaras Simpsonas. Nes šie, Mažojo teatro namai patvarūs tol, kol tikima fantazija – kol ji pajėgi užkrėsti savo palaiminga beprotybe, tokia, kokią staiga patiria scenoje atsidūręs Capo vaidinamas Konsteblis ar „Guliverio keliones“ perskaitęs Rumšo vaidinamas daktaras Simpsonas. Tad ir spektaklį režisierius užbaigia ne Svifto kelione gatve, o paskutiniu jo susitikimu ir vieninteliu pokalbiu su savo „artistais“ – tarsi tos pačios kraujo grupės amžinais fantazuotojais ir idealistais.

Rasa Vasinauskaitė, „Menų faktūra“

Komentarai

Mus remia:

Balto print Libravitalis Kultūros taryba Lietuvos respublikos kultūros ministerija