"REVIZORIUS" Nacionaliniame dramos teatre

„Revizoriaus“ personažai – „maži“, ydingi žmogeliai, skęstantys nuodėmių ir nuobodulio liūne. Bet režisierius jų nesmerkia ir neniekina – R. Tumino spektaklyje jie, apsėsti fantazijų apie įdomesnį, šviesesnį gyvenimą, netgi įgyja savito žavesio, kelia atlaidų šypsnį ar net užuojautą. Toks paradoksalus požiūris į chrestomatinę, daugybe sceninių klišių aplipusią N. Gogolio pjesę sukelia jauseną, tarsi pirmąsyk girdėtum veikėjų tariamus žodžius, ir verčia stebėtis neišsenkančiu režisieriaus humoro jausmu bei fantazija. Ribos tarp to, kas juokinga ir dramatiška, kas realu ir mistiška, čia beveik išnyksta.
Kritikų už originalią režisieriaus Rimo Tumino interpretaciją įvertintas ir Šv. Kristoforu apdovanotas spektaklis taip pat garsėja talentingų ir energingu ryškiu aktorių ansambliu: Eglė Gabrėnaitė, Evaldas Jaras, Arvydas Dapšys, Gediminas Girdvainis, Andrius Žebrauskas, Ramūnas Cicėnas ir Chlestakovo vaidmeniu  pasižymėjęs Arūnas Sakalauskas už šį vaidmenį taip pat gavęs geriausio aktoriaus apdovanojimą.
 

 

Tuminas nebijo laiko teatre. Su juo nekovoja. Kuria labai precizinį spektaklį, duodamas aktoriams laiko išvaidinti viską, kas suteikia jų personažams ryškumo. Kiekvienas lietuvių “Revizoriaus” personažas sukurtas genialiai. Spektaklis iš Vilniaus – tai europietiško teatro pamoka mąstyti paprastai bei išmintingai ir kurti didžius dalykus.

Zycie Warszawy

Nežinau aktoriaus visame Lenkijos teatre, apdovanoto tokia kūno ekspresija kaip Arūnas Sakalauskas. Prieš jam prabylant, jo gestai praneša kas ir kaip. Sakalauskas negali meluoti – jį iškart išduotų kūnas. Tačiau jis meluoja, nes jis – aktorius. Meluoja įtikinamai, ir tai labiausiai žavi. Tikro melo arba tariamos tiesos esencija – tai jo vaidmuo Rimo Tumino režisuotame “Revizoriuje”.

Gazeta Wyborcza

Tai spektaklis-stebuklas įvairiais požiūriais. Jame didžiausią džiaugsmą kelia puiki aktorių vaidyba. Tačiau tikroji “Revizoriaus” stebuklo priežastis glūdi netikėtame režisieriaus sumanyme, jo originalioje interpretacijoje.

Lietuvos rytas

Iš pradžių netramdomai kvatojęsis, pamažu imi santūriau kikenti, kol pagaliau supranti ne tik tai, kad, anot Gorodničiaus, iš savęs juokiesi, bet kad apskritai viskas yra liūdna, o ne juokinga.

7 meno dienos

“Revizoriuje”, kaip ir kituose Tumino spektakliuose, sunku apčiuopti tą slidžią, beveik nematomą ribą tarp juokingo ir tragiško, realaus ir mistiško, pokštas čia dažnai pasirodo tiesa, balsingai pradėtas monologas galų gale tampa intymus, o įtūžis per vieną sekundę pavirsta ramybe. Tai reikalauja didžiausio aktorinio meistriškumo, ir aktoriai kuo puikiausiai susidoroja su režisieriaus užduotimis – jie vaidina lengvai ir azartiškai.

Nezavisimaja gazeta

Nežinau, kaip Rimui Tuminui pavyksta skaityti gausiomis sceninėmis tradicijomis ir štampais aplipusią pjesę naivaus ir žingeidaus pirmoko žvilgsniu. Skaito ir stebisi, tarsi viską girdėtų pirmą sykį.

Teatras

Užsakykite bilietus dabar - bilietai.lt

Komentarai

Vardas: Dovilė [2013-09-17 17:40:29]
Komentaras: Kažkada mačiau ''Revizorių''su V.Šapranausku..Nuostabus buvo vakaras..Labai laukiau kada dar kartą tai išvysiu..Deja..Su didele pagarba visam teatro kolektyvui ir V.Šapranauskui.
Vardas: Valdas [2012-12-03 21:10:08]
Komentaras: Užburiantis šedevras. Nors nuo premjeros praėjo jau dvylika metų, tačiau aktoriai vaidina su tokiu šviežio oro gūsiu, kad šis atgaivina ir paliečia kiekvieną ląstelę. Beveik trys valandos pralekia vienu įkvėpimu. Kiekvienas artistas - nuo Arūno Sakalausko iki antro plano atlikėjų, pavyzdžiui, miestelio moterų su Larisa Kalpokaite priešakyje, atiduoda tiek energijos ir taip įsijaučia į vaidmenį, kad, regis, pats apsigyveni Gorodničiaus valdose. Bravo... Rekomenduoju visiems ir kiekvienam.

Mus remia:

Staipa Sfeca Baltoprint