DĖDĖS IR DĖDIENĖS

Valstybinis Vilniaus mažasis teatras pristato režisierės Gabrielės Tuminaitės spektaklį „Dėdės ir dėdienės“. Pagal Juozo Tumo -Vaižganto apysaką pastatytas spektaklis – tikra duoklė dažnai dar mokyklos suole iš gyvenimo nepelnytai išbraukiamam didžiajam lietuvių literatūros klasikui. „Dėdės ir dėdienės“ - kūrinys, vertas tikro literatūros ir teatro gurmano dėmesio.

Kodėl jauna teatro menininkė pasirinko chrestomatinį mūsų literatūros klasiko kūrinį? „Mes įsiklausome į Juozo Tumo -Vaižganto epochą, – sako režisierė, – kaip gyveno jis pats, kokie buvo žmonės – rašytojai, kultūros veikėjai. Jie buvo drąsūs, pasitikintys savo šalies kultūra, ateitimi ir jau tapę pasaulio piliečiais.“ Pasak režisierės Gabrielės Tuminaitės, apysaka „Dėdės ir dėdienės“ parašyta miestiečio, turinčio gerą skonį. Tai sąmoningas lietuviškos tapatybės suvokimas: tvirtai stovint ant žemės, tačiau be perdėto sentimentalumo. Spektaklio kūrėjai sako nesiekiantys tapti rašytojo žinovais: teatrui ima tai, kas yra įdomiausia, juos praturtina ir įkvepia. Taip repetuojant iškilo Mykoliuko ir Severiutės istorija – meistriškai apysakoje šalia viena kitos skambančios grožio, aistros ir begalinio liūdesio temos. Ilgai brandintas režisierės Gabrielės Tuminaitės darbas tapo kūrybinga ir šiuolaikiška anų laikų Lietuvos kultūros, tapatybės, kasdienio gyvenimo refleksija.
 
Po spektaklio premjeros literatūrologas, rašytojas, humanitarinių mokslų daktaras, Vilniaus universiteto Lietuvių literatūros katedros docentas Regimantas Tamošaitis portale lrytas.lt rašė: „.Kažkas vis dėlto šiame spektaklyje įvyko, sąmonėje išlieka šviesus įspūdis, net savotiška katarsio patirtis. Galvodamas apie šias estetinio išgyvenimo akimirkas pirmiausia prisimenu puikią kai kurių aktorių vaidybą. Manau, veiksmo gyvoji ašis ir jos pagrindas yra Mindaugo Capo kuriamas Rapolas Geišė. Jis ima gyventi visu tikrumu, komiškoji personažo stilizacija nepaneigia jame slypinčios „tamsiosios jėgos“, kuri ir žavi, ir baugina. Nepaprastai gyvybinga Agnės Šataitės Severija: gaivališkas energijos proveržis derinamas su primityviojo žmogaus naivumu, kažkoks grubus ir nestilizuotas grožis išreiškiamas dinamiška scenine kūno kalba, siautulingais dvasios proveržiais. Iš pradžių buvusi statiška iliustratyvi figūra, Severija po truputį atgyja, įsisiautėja ir nė vieno nepalieka abejingo. Ji visiškai atitinka Vaižganto vitališkojo žmogaus formulę ir yra spektaklio žvaigždė.“
 
Pavargę nuo nesibaigiančio informacijos srauto, spektaklyje žiūrovai kviečiami pailsinti dvasią: režisierė įsitikinusi – tai klasikos privalumas. „Kai aplinkui tiek daug informacijos ir šokiruoti siekiančios naujosios kūrybos, klasikinis Vaižganto kūrinys tampa priebėga nuo triukšmo ir chaoso. Tai lyg prisėsti ant suolelio ir taip iki ryto užsisėdėti prie lietuviškų marių, stebint paprastą, bet gražų vaizdą, giliai kvėpuojant, neskubant“, – sako Gabrielė Tuminaitė.
 
Kaip rašė pats Juozas Tumas-Vaižgantas, dėdės ir dėdienės reiškia ne tiek giminystės ryšį, kiek socialinį santykį tarp ūkį paveldėjusių šeimininkų ir čia pasilikusių dirbti ir vargti „dėdžių“, kurių padėtis yra kažkas mišraus tarp tarno, samdinio ir šeimos nario, bet sunkesnė už samdinio, nes dirbama be atlyginimo, dažniausiai tik už „pavalgymą ir menką drabužį“. Pagal apysaką sukurtoje režisierės Gabrielės Tuminaitės inscenizacijoje vaizduojami būtent tokie „dėdės“ ir tokios „dėdienės“: Mykoliukas – aktorius Vainius Sodeika, Severiutė – aktorė Agnė Šataitė ir Rapolas – aktorius Mindaugas Capas. Meistriška rašytojo ranka sukurti personažai, nors ir įstatyti į grubias baudžiavinio kaimo aplinkybes, sugeba labai giliai jausti, stebėti ir suvokti save, patirti aukščiausias būties akimirkas.
 
Spektaklio režisierė Gabrielė Tuminaitė teatro režisūros studijas baigė LMTA. Menininkė sukūrė ne vieną savitu kūrybiniu braižu ir idėjų brandumu išsiskiriantį teatrinį pastatymą. Režisierė inicijavo ir jau šeštus metus sėkmingai įgyvendina Tarptautinį teatro debiutų festivalį „Tylos!“. Tarp naujausių režisierės pastatymų – T.Kavtaradzės „Namisėda“ Lietuvos nacionaliniame dramos teatre, E.Lesingo „Emilija Galoti“ Sovremeniko teatre, Maskvoje, Rusijoje. 2013 metais Druskininkuose vykusiame tarptautiniame teatro festivalyje „Vasara“ Gabrielė Tuminaitė apdovanota už pastarojo spektaklio režisūrą. Pasak žiuri, prizas skirtas „už nesentimentalią sentimentalios aštuonioliktojo amžiaus pjesės interpretaciją“.

 

Užsakykite bilietus dabar - bilietai.lt

Komentarai

Vardas: Justas [2017-03-22 21:14:31]
Komentaras: Spektaklis parodytas apie 80% neparodyta, kas vyko po vestuviu, kaip gyveno?!!
Vardas: Giedrė [2017-01-20 15:08:22]
Komentaras: Ačiū jums už galimybę išgyventi šias nuostabias emocijas..norisi sugrįžti vėl ir vėžasis visada jaukus ir nepakartojamas
Vardas: Brigita [2017-01-20 12:33:56]
Komentaras: Aktoriai sukūrė tokią įtaigią, jautrią atmosferą - kažin ar bent vienas iš sausakimšos salės liko abejingas. Bravo! Sukrėsti žiūrovai vos begalėjo ploti, daugelis šluostėsi ašaras, šniurkščiojo nosim.
Vardas: KAI [2016-10-15 12:30:14]
Komentaras: REŽISIERIUS NERANDA SPRENDIMO, ĮVEDA "AUTORIAUS" VAIDMENĮ...
Vardas: Danguolė [2016-10-05 19:34:29]
Komentaras: Noriu padėkoti už galimybę pamatyti Jūsų spektaklį mūsų mieste. Jau tai ,kad Jūs atvykot pas mus , į provinciją yra žiūrovui dovana. O tai,ką pamatėm ir išgirdom po spektaklio, buvo unikali galimybė išgirsti gerbiamos režisierės, aktorių, profesorės mintis apie spektaklio kūrimą.Tai- prabanga žiūbai AČIŪ Jums.
Vardas: Di [2016-03-18 14:12:18]
Komentaras: Gražu iki ašarų...Bravo!
Vardas: Rasa [2015-04-22 22:53:02]
Komentaras: Savitas požiūris į klasiką. Pritrūko jautrumo ir subtilumo.
Vardas: Valdas [2015-04-22 21:45:41]
Komentaras: Vakaras po spektaklio "Dėdės ir dėdienės". Tai tikro teatro pavyzdys. Netikėjau, kad trisdešimtmečių aktorių karta gali taip emociškai įtaigiai perteikti Vaižgantą. Stipriai apkabinu kiekvieną, šį vakarą buvusį scenoje. Agnė Šataitė šimtu procentų verta Auksinio scenos kryžiaus, kurio laureate šįmet ir tapo. Jaudino netgi ne pati istorija (ji skaityta bei nagrinėta ir mokykloje, ir studijuojant literatūrą universitete), bet aktorių subtilus įsijautimas ir subtilus istorijos perteikimas. Plius - genialus paprastumas: ir režisūros, ir scenografijos, ir muzikos. Parodytas tikras klasikos nemirtingumas. Dėkingas už tai... Bravo.
Vardas: Danutė [2014-12-13 08:55:54]
Komentaras: Labai gilus,su gilia mintim spektaklis. Nuostabūs aktoriai. Ypač žaviuosi jaunąja aktorių karta. Nuostabioji Agnė Šataitė ir žavusis Vainius Sodeika. Rekomenduoju visiems, kas myli teatrą.

Mus remia:

Balto print Libravitalis Kultūros taryba Lietuvos respublikos kultūros ministerija