MASKARADAS Nacionaliniame dramos teatre

Renginio datos
2017-12-31 18:00
2017 metų vasario 27 dieną Vilniaus mažasis teatras švęs legendinio Rimo Tumino spektaklio „Maskaradas“ dvidešimtmetį. Šiame unikaliame spektaklyje režisierius, pasitelkęs savo sielai artimą romantizmo epochos genijaus Michailo Lermontovo kūrinį, išreiškė šiandieną, dabarties fantasmagorijų persismelkusį pasaulį. Visi Rimo Tumino spektakliai žiūrovus nuteikia šventiškai, leidžia patirti bemaž vaikiškai tyrą šventės džiaugsmą, tačiau „Maskaradas“, ko gero, pranoksta visus, čia yra ką veikti ir mąstančiam, ir grožio bei humoro ištroškusiam žiūrovui. Meilės istorija, kurios epicentru tampa pamesta apyrankė, apipinama įvairiausiais personažais - lošėjais, damomis, baroniene, kunigaikščiu, tarnais ir tais, kurių tiksliai neįvardinsi. Tai žmonės, kurie mus supa kasdien, kurie yra tyros meilės tarpininkai ir kenkėjai.
 
Režisieriaus Rimo Tumino „Maskarado“ burtai kyla ne iš kaukių baliaus šėlsmo. Aktorių vaidyba, režisūra, scenografija perteikia vos akimirksnį trunkančią šventę ir nuolatinį jos ilgesį, neapleidžiantį dar ilgai pasibaigus spektakliui. Apibūdinti spektaklio atmosferą galima tokiais režisieriaus žodžiais: „Įsivaizduokite, kad esate Sankt Peterburge, kai lauke šaltukas, ledas – kai kur nuvalyta, kai kur labai slidu. Ir tame lede atsispindi žvaigždės. Jūs vaidinate tokioje scenoje, to meto Peterburge, esate tarp to miesto žmonių.“ Šie žodžiai ir labai tiksliai apibūdina patį Rimą Tuminą, kaip kūrėją, ir kartu taikliai nurodo kryptį, apie ką galvoja nuostabūs Lietuvos teatro aktoriai, pagrindiniai spektaklio herojai: Arvydas Dapšys, Vytautas Rumšas, Indrė Patkauskaitė, išeidami „Maskarade“ į sceną.
 
Į Lietuvos teatro „aukso fondą“ įėjęs spektaklis yra apkeliavęs daugelį pasaulio šalių – nuo Švedijos iki Italijos, nuo Pietų Korėjos iki Meksikos – ir pelnęs ne vieną prestižinį apdovanojimą, tarp jų ir lietuviškąjį „Kristoforą“ bei aukščiausią Rusijos teatro apdovanojimą „Auksinę kaukę“. Po „Maskarado” gastrolių Didžiojoje Britanijoje 1999 m. dienraštis The Guardian vilniečių trupę pavadino viena geriausių pasaulyje.
 
Šiame užburiančio grožio spektaklyje, sklidiname svaigaus ir ilgesingo Chačaturiano valso garsų ir tuščioje juodoje scenos erdvėje krintančio sniego, nostalgiškai atsispindi kultūrinė praėjusiojo amžiaus patirtis, priverčianti prisiminti Brechto ir Strehlerio teatrą, brodvėjiškus šėliojimus ir Fellini’o filmus. Rimo Tumino „Maskarade“ ryškus individualus režisieriaus romantizmo pajautimas, susijęs ne vien su XIX amžiaus kultūra, o bet ir su folklorine pasaulėjauta, commedia dell’arte žanru. Šio žanro elementai kerinčiam reginiui neleidžia virsti vien sentimentalia melodrama, kuri režisieriaus rankose virsta ekscentriška tragikomedija. The Independent pastebėjo, kad „režisieriaus Rimo Tumino traktuotė atskleidžia geliančią pjesės tragediją, primenančią tuo pat metu ir „Otelą“, ir „Žiemos pasaką“, kuri rutuliojasi laukiniame, sūkuringame sniego pūgų, valsų ir elegantiškos klounados išdaigų pasaulyje”.

 <...> "Maskaradas" savaime byloja ne vien apie kaukių balių, geografinę vietą, bet ir apie iš intrigų supintus žmonių ryšius - kur žmonės, ten ir nelaimė. Žmogus iš prigimties kaukėta būtybė, o ką jis sugeba slėpti po realiąja kauke - galima įsivaizduoti. Režisierius nuplėšia bet kokį vaizdinį personažų susidvejinimą, o keletą jų paverčia baigtinėmis reikšmėmis.

<...> "Maskarade" - trys kompozitoriai. Faustas Latėnas, Aramas Chačaturjanas ir tyloje atsirandantys garsai. F. Latėnas emociniu požiūriu nerungtyniauja su A. Chačaturjanu, bet po abiejų jų fortissimo atsiranda švenčiausios minutės, tokios, kaip metalinių ledų indelių kaukšėjimas, atveriantis tuščią erdvę ir sustabdantis laiką.

Daiva Šabasevičienė. "Maskaradas": po kauke - sielos laisvė // Kultūros barai, 1997. Nr. 5

"Maskarade" sniegas režisieriui yra tarytum atspirties taškas "Maskarado" sprendimui įgyvendinti. Jo lengvas kritimas arba staigaus vėjo atpučiami gūsiai - spektaklio ritmo kamertonas: jo - valso - ritmu sukasi scenos ir veikėjai, jis nutraukia užsitęsusius monologus ir išprovokuoja linksmą siautulį, sukuria grėsmės nuojautą ar nuskaidrina po nevilties. Sniegas yra ir paties maskarado - būdo gyventi ir mylėti, žaisti ir linksmintis - teatro ir teatrališkumo - įvaizdis.

<...> Maskarado pasaulis balansuoja ant realybės ir žaidimo, iliuzijos ribos.

<...> Jo spektaklis - duoklė teatro pasauliui, tegul nenatūraliam, "sintetiniam", kuriame gausu triukų, paradoksų ir fejerverkų. Režisierius ne smerkia šį pasaulį, o žavisi juo. Kaip trumpalaike iliuzija. Jam gražu tai, kas iš tikrųjų yra gražu, ir negražu, kas subjaurota. Jis ilgisi meilės ir harmonijos. Graži Ninos mirtis, gražus jos sustingęs apsnigtas siluetas. Ir visai nesvarbu, kad kam nors tai primena atviruką.

Rasa Vasinauskaitė. Maskarado ilgesys // 7 meno dienos, 1997. 03. 07

"Maskaradas" yra šviesos sugrįžimo į teatrą triumfas. Manau, jog žiūrovas labai seniai to laukė. Spektaklyje iš viršaus beriamas sniegas, akį rėžiančiu baltumu kontrastuojantis su juoda horizonto spalva, aristokratiškų pjesės herojų intrigos, pinamos atviroje erdvėje, romantiškų eilių ritmas bei nesiliaujantis A. Chačaturiano valso motyvas - visa tai sukuria nostalgišką pastatymo atmosferą.

J. R. Kowalczyk. Šviesos triumfas // Rzeczpospolita, 1998. 03. 03

Vilniečių "Maskaradas" - kvapą gniaužiantis reginys. Jis apsieina beveik be jokios scenografijos, bet dailininko A. Jacovskio sukurta erdvė, galima sakyti, tobula. Nėra dekoracijų, rekvizito, yra tik klasikinė skulptūrėlė - kažkas panašaus į sarkofagą, ir sniego kamuolys, kurį be paliovos ridena vienas iš veikėjų. Beje, tame spektaklyje viskas skęsta sniege, kuris tampa pagrindiniu peizažo elementu. R. Tuminas dievina sceninius efektus, tačiau jo spektaklyje nesurasi meno vien vardan meno - viskas pagrįsta, motyvuota. Lietuvių režisierius kuria spektaklį, kuris tiesiog glumina savo grožiu, pakeri, o dažnai ir uždega kaip tas garsusis A. Chačiaturiano valsas, skambantis scenoje tai labai garsiai, tai tyliau...

J. Wakar. Šviesa sniego kulio ir pašėlusio valso šešėlyje // Žycie Warszawy, 1998. 03. 03

Rimo Tumino spektaklis esmėje yra atsisveikinimas su romantizmu. Jam tinka priešdėlis "de": deromantizacija, deherojizacija. Ir taip toliau - viskas, ką reiškia supaprastinimas, "įžeminimas", nuėmimas nuo koturnų, patoso atsisakymas ir kiti atsiskaitymo atributai su nešiuolaikiška, nemadinga tradicija. Išskirtina tampa kasdienybė, jausmingumas - ironija, idealizmas - blaivumu.

Tuminas paskyrė vietą Lermontovui kažkur tarp Gogolio ir Bloko. Gogoliškas Peterburgas išsiveržia į sceną minia susijaudinusių valdininkų, kurie pilni žaidimų ir intrigų. Jie tai vaikšto smulkiais žingsneliais, tai susilieja vienas su kitu, tai eina lenktynių, ragindami įsivaizduojamus arklius, ar lipa kaip tarakonai tiesiai aukštyn per vertikalią juodą galinę uždangą.

Komersant Daily, Maskva

"Maskaradas" - tai Rimo Tumino teatro spektaklis. Teatro, kuris pirmiausia yra TEATRAS, t.y. vieta, kur žaidžiama, vaidinama, apsimetinėjame. Kur bandoma surinkti mūsų išsibarsčiusį, išsklaidytą pasaulį ir tokį pat to mūsų pasaulio žmogų, pastatyti jį tarp žemės ur dangaus, kuris niekad nebūna per aukštai, niekad nebūna nepasiekiamas. Vertikalus žmogus tarp išmaltos, sužeistos, duobėtos, purvinos ir kraujuotos žemės ir anaiptol negiedro dangaus, ne dangaus-rojaus, o sunkiais debesimis apkloto žemo dangaus.

<...> TEATRALIŠKUMAS, ŽAIDIMAS, KINEMATOGRAFAS - trys "banginiai", ant kurių kuriamas Rimo Tumino teatras, "Maskarade" iškilo į paviršių ir parodė savo nugaras. Nežinau, kaip jums, bet man įdomiausi tie Tumino spektakliai, kuriuose aš pajuntu ar pamatau būtent tuos "banginius.

Egmontas Jansonas. Romantizmas: kalnai kelmuoti, herojai nuplikę, tik keli postamentai likę // Teatras, 1997. Nr. 1

Iš pradžių - tai visai paprasta, tik mažo žmogelio nulipdyta sniego gniūžtė. Iš amenėlių jis padaro joje veidą; gniūžtė nuridenama sniegu, o tuo metu kilmingųjų draugija ant to paties sniego žaidžia visai kitokius žaidimėlius. Kai vyras savo žmoną pasmaugia iš pavydo, gniūžtė jau išaugusi į tokį didžiulį sniego kamuolį, kad žaislas pats ima žaisti su žmonėmis.

Erika Ackermann. Otelas sniego sūkūryje (Othello im Schneegestorber) // Tages Anzeiger, 1998.06.24

Pastatymo vitališkumas, jo priemonių turtingumas gal kiek netikėtas tokiai pjesei, tačiau kiti negalėjo atsigrožėti pasakiškais vaizdais, pašėlusiais sniego sūkuriais scenoje ar puikiais pirotechnikos efektais.

Rimas Tuminas žaidžia su figūromis - pavyzdžiui, per sceną nuolat prabėga žmonių būrys, klausianti anonimų virtinė, ir jis moka sumaniai keisti ritmą. Veiksmas spektaklyje čia sulėtėja, tarsi aptingsta, čia, žiūrėk, jau jis panašus į nuotykių filmą arba tampa toks trapus, kad rodos pasimetė nebūtyje. <...> Aktoriai ir aktorės sugeba įtikinti ir tuomet, kai vaidina tyliais garsais ir subtiliais gestais; pirmame ir antrame veiksme jie komediantiški ir pilni šėlsmo, tačiau antrame jie ramesni ir uždaro ratą: temperamentinga komedija baigiasi drama, targišku, nelaimingu lošėjo ir žudiko Arbenino pralaimėjimu.

Iwan Raschle. Didis teatras // Neue Zurcher Zeitung, 1998.07.02

Jelena Gorfunkel. Ši liūdna "Maskarado" istorija mūsų dienomis tampa ekscentriška komedija. Arba net ekscentriška tragikomedija. Ir kokia ji nauja šiandien, ta komedija. Laisva. Kaip skrajoja, kaip skamba nuo jos teatras... Pamačiau spektaklį, kuris kupinas laisvo teatrališko kvėpavimo, kuris galbūt ištrūko iš to postmodernistinio siaubo...
Aleksandras Platunovas. Žiūrėdamas "Maskaradą", matau visišką pasitikėjimą autoriumi. Mokėjimą jį perskaityti, sugebėjimą rasti daugybę šios pjesės prasmių, vaizdinių, intonacijų, kurios atsiranda nuostabiame, subtiliame Tumino spektaklyje...

Klasika šiandienos scenoje // 7 meno dienos, 1997.12.05

Rimo Tumino "Maskaradas" - visai kito laiko spektaklis. Jį būtų galima pavadinti amžiaus pabaigos "Maskaradu", jei tai nenuskambėtų pernelyg pompastiškai. Vis dėlto drįstu jį taip vadinti, nes šiame spektaklyje savaip atsispindi ne tik mūsų laikas, bet ir kultūrinė praeinančio amžiaus patirtis, susijusi su Brechto ir Strehlerio teatru, Fellini'o filmais ir net su legendine brodvėjiška tradicija.

Audronis Liuga. Sniego nublokšti // Krantai, 1997, Nr. 2

Rimo Tumino adaptuotame Michailo Lermontovo "Maskarade" maišomas šaltas Ingmaro Bergmano estetizmas su rusiškos sielos aistra. Tuminas subtiliai perpina kokį pustuzinį ar daugiau ledo ir sniego įkvėptų metaforų, įskaitant per sceną riedantį ir augantį sniego kamuolį, simbolizuojantį viską suryjantį įtarumą, kuris atveda pasakojimą į tragediją, ir karštligišką šaukštelių skambčiojimą sidabriniuose ledų kaušeliuose, kai vyro pavydas kulminuoja į visai suglumusios žmonos nunuodijimą.

Cathy Mails. Šalta estetika, bežodis siaubas // American Theatre, 1997 m. spalis

Užsakykite bilietus dabar - bilietai.lt

Komentarai

Vardas: Neringa [2017-04-05 11:29:37]
Komentaras: Pakerėta. apžavėta. didžiausios padėkos, plojimai..tai buvo stebuklas
Vardas: Inga [2017-04-05 10:05:16]
Komentaras: Spektakliai alsuojantys gyvenimu.
Stebuklai slypi paprastuose dalykuose, o kur slypi Rimo Tumino paslaptis - niekas nežino. Žaviuosi maestro gebėjimu, talentu, dovana.
Didžiausi plojimai aktoriams.
Vardas: Rita [2017-03-02 12:40:59]
Komentaras: Tai stebuklas, o ne šiaip spektaklis...
Vardas: Lietuvaite [2016-12-03 19:13:35]
Komentaras: Stai ka tik per zinias isgirdau, kad Naujuju metu nakti bus rodomas Maskaradas... pries daugiau nei 20 metu skubejau i spektakli Duokiskis, kad ir ta pati Dede vania , vedina noro susimastyti, kokioje visuomeneje gyvename, kaip zmogus blaskosi uzburtame rate laukdamas prosvaisciu... ir prosvaistes atejo, atsivere naujos galimybes.. o kultura taip ir sustojo tame laike,,, nevadinciau to , ka siulo dabar teatro scena, klasika,,, tai daugiau drambliuko sindromas, kuris buvo priristas 10 metu prie stulpo ir paleistas i laisve, taciau atgaves laisve jis tiesiog nezino kur eiti ir nezino koks platus pasaulis ir kokios zalios dziungles, ir todel jis ir toliau suka ratus apie ta pati stulpa ismintu per 10 metu takeliu... stai tokios mintys isgirdus, kad simboline diena Europos valstybeje, teatre, kad patektu i kuri kadaise studentai per nakti stovedavo eileje prie bilietu kasos, rodomas spektaklis gimes salyje, kuri siais laikais laikoma agresore, o ir visada tokia buvo...
Vardas: marija [2016-09-22 12:26:17]
Komentaras: &quot;Maskaradas&quot;- gero teatro relikvija,jau kone dešimtmetį džiugina tikro meno pasiilgstančius.
Pasirodo, ne viskas sunaikinama. Ąčiū Rimui Tuminui ir teatro aktoriams.
Vardas: Juste [2014-11-11 21:53:32]
Komentaras: Labai gražus spektaklis
Vardas: Olga [2014-09-30 14:09:32]
Komentaras: Puikus,užburiantys spektaklis... jis vienas iš nedaugelio į kuriuos norisi nuieti dar ir dar...

Mus remia:

Balto print Libravitalis Kultūros taryba Lietuvos respublikos kultūros ministerija